Angle down Atgal

Išeinantys pieno ūkiai

Per sausras pievos išdžiūvo, likusios smilgos po lietaus nurudo, karvės, neradusios ganyklose žolės, pratisai bliauna. Taip pieno ūkio situaciją komentuoja mūsų rajono ūkininkai.

Pašventupio kaime nemažą pieno ūkį prižiūrinčiam Jonui Vilioniui rūpestis galvijų pašarų atsargomis. Vietoje reikalingų 600 ritinių šienainio pagaminta šiek tiek daugiau nei trečdalis. Pieno supirkimo kainos dėl sausros kritusios, nes ir pati žaliava suprastėjusi, piene mažiau riebalų, mažiau baltymų, likusi tik bazinė kaina, be jokių priedų. Apie prastėjančią pieno ūkių situaciją J. Vilionis informavęs Seimo Kaimo reikalų komitetą, Vyriausybės, Žemės ūkio ministerijos vadovus. Ūkininko, žemdirbių savivaldos atstovo, rajono politiko J. Vilionio nuomone, verktinai reikalingas valstybės įsikišimas: paramos lėšos, nuosavi ir skolinti pinigai kišami tarsi į kiaurą maišą. Žalio pieno supirkimo kainos mažiausios tarp visų Europos Sąjungos šalių, o ištikus sausrai kas mėnesį mažinamos. Tiesioginės išmokos taip pat diskriminuoja mūsų šalies žemdirbius. Kaimas skursta, tuštėja. Valstybė praranda pajamas iš gyvulininkystės. Vartotojams atšips dantys, valgant įvežtinius žemės ūkio produktus.

Pinigai į kiaurą maišą?
„Per pastaruosius dešimtmečius į šalies žemės ūkį investuota 24 milijardai eurų, – sako Lietuvos pieno gamintojų asociacijos (LPGA) prezidentas J. Vilionis, – tačiau valstybė agrarinį verslą palikusi savieigai. Kuriamos vizijos, paskui kurias neseka veiksmų planas su konkrečiomis priemonėmis. Nacionalinis pieno sektorius išbalansuotas, per mėnesį iš šalies ūkių superkama perdirbti 106 tūkst. t pieno, dar 40 tūkst. t įsivežama iš kitų šalių“. Pasak J. Vilionio, lietuviai lengvai atsisakė auginti linus, paskui cukrinius runkelius, ligos išnaikins kiaulių ūkius, mažos žalio pieno supirkimo kainos privers likviduoti pieno ūkius.
LPGA direktoriaus Eimanto Bičiaus turimais duomenimis, 3,5 proc. riebumo litrinis pieno pakelis 2018 m. gegužės mėn. parduotuvėje kainavo 0,98 Eur, 2019 m. gegužės mėn. – 0,93 Eur. Litras 2,5 proc. riebumo pieno gamintojui be PVM atsiėjo 0,41 Eur 2018 m. gegužės mėn. ir 0,40 Eur 2019 m. gegužės mėn. Parduotuvėje su PVM litras pieno kainavo 0,85 Eur 2018 m. gegužės mėn. ir 0,83 Eur 2019 m. gegužės mėn. Žalio pieno bazinių rodiklių (3,4 proc. riebalų ir 3,0 proc. baltymų) supirkimo kaina be PVM 2018 m. buvo 0,25 Eur/kg, 2019 m. – 0,23 Eur/kg.
Šį pavasarį šalies pieno ūkių šeimininkai, priklausantieji pieno gamintojų asociacijoms, žemės ūkio kooperatyvams, ne kartą rinkosi į viešus sambūrius, diskutavo apie gyvulininkystės sektoriaus ateitį, siuntė rezoliucijas valdžios institucijoms. Prieš mėnesį pieno gamintojus vienijančios organizacijos savo verslo partneriams (pieno perdirbėjams, prekybininkams) ir valdžios atstovams pasiūlė memorandumą dėl lygiavertės padėties užtikrinimo visiems rinkos dalyviams pieno produktų tiekimo grandinėje. Pieno gamintojai reikalavo, kad 95 proc. šalyje perdirbamo pieno žaliavos būtų superkama Lietuvoje, supirkimo kaina padengtų pieno gamybos kaštus (ne mažiau nei 0,45 Eur/kg), 40 proc. galutinės pieno produkto kainos atitektų ūkininkui. Taip pat pageidauta, kad pieno perdirbėjai, prekybininkai ir valstybė prisidėtų prie rizikos fondo sukūrimo ir išlaikymo. Memorandume numatyti įsipareigojimai būtų taikomi iki 2027 m.

Diskutuota apie pieno ūkį
Valstybės dienos išvakarėse Žemės ūkio ministerijoje įvyko pieno gamintojų, supirkėjų, perdirbėjų ir prekybininkų susitikimas. Susitikimo dalyviai pasidžiaugė galimybe aptarti situaciją pieno rinkoje prie vieno stalo ir sutarė susitikinėti reguliariai kas tris mėnesius, ieškoti bendradarbiavimo galimybių. Tokią žinutę pasibaigus dvi valandas trukusiam susitikimui perdavė renginio iniciatorius, žemės ūkio ministras Giedrius Surplys. Nuo platesnio komentaro jis tvirtino susilaikantis, kadangi susirinkimas buvo uždaras, be išankstinės darbotvarkės, jo metu nebuvo protokoluojama, nepasirašytas joks susitarimas.
„Visus sprendimus prekybos vietose priima vartotojas, – pasibaigus susitikimui sakė prekybos tinklo „Maxima LT“ komercijos direktorė Vilma Drulienė, – už apskrito stalo ir kalbėjomės apie vartotojo galimybę išsirinkti tam tikro prekės ženklo produktą, kuris liudytų, kokia kainos dalis atitenka gamintojui. Pieno produktų asortimentą sudaro daugiau nei tūkstantis pavadinimų gaminių, todėl viešai skelbti kainos struktūrą nėra realu“.
Pasak V. Drulienės, prekybininkai, kaip ir ūkininkai bei pieno perdirbėjai, skaičiuoja savo gamybos kaštus. Pavyzdžiui, „Maxima“ tinkle dirba 15 tūkst. darbuotojų, jiems mokami atlyginimai, parduotuves reikia apšviesti, elektros energijos reikia šaldytuvams, oro kondicionieriams. Pirkėjų pasirinkimui „Maxima“ tinklo parduotuvėse yra specialūs skyriai „Linkėjimai iš kaimo“, kuriuose pateikiama ūkininkų ūkių produkcija.
Parduotuvėje pačiam teko įsitikinti, jog Prienų rajono Gerulių kaimo ūkininkės Vaivos Buliauskienės kaimiško natūralaus pieno vieno litro pakuotė kainuoja dešimčia centų pigiau, nei pagaminta didelėje Lietuvos pieno perdirbimo bendrovėje. Turgavietėse toks pat produktas kainuoja dar dešimčia centų pigiau.
Prekybos tinklams atstovavo Rūta Vainienė, pieno perdirbėjų sektoriui – asociacijos „Pieno centras“ direktorius Egidijus Simonis, AB „Rokiškio sūris“ vadovas Dalius Trumpa, UAB „Marijampolės pieno konservai“ – Aristydas Kulvinskas, AB „Vilkyškių pieninė“ – Gintaras Bertašius. Gausiausia buvo pieno gamintojų atstovų grupė: LPGA prezidentas J. Vilionis, asociacijos direktorius E. Bičius, beveik visa Lietuvos vidutinių pieno ūkių asociacijos (LVPŪA) valdyba – Vytautas Buivydas, Juzefa Tamavičienė, Jurgis Pažėra, Mindaugas Šukys, po kelis šimtus smulkių pieno gamintojų vienijančių žemės ūkio kooperatyvų „Pieno gėlė“, „Pieno puta“, „EKO tikslas“, „Pienas LT“, taip pat Žemės ūkio rūmų vadovai.

Kasdien aplenk vakarykštį save
Pasibaigus susitikimui LPGA direktorius E. Bičius sakė, jog diskusijos dalyviams, ypač asocijuotiems pieno gamintojams, vertingos informacijos pateikė prekybininkų atstovė V. Drulienė. Pieno kelio nuo fermos iki stalo sėkmė priklauso nuo prekybininko – kaip jis pateiks produktą, paskatins vartojimą. Išsikėlę tikslą padidinti pieno produktų pardavimą po 3 proc. per metus, prekybininkai tą įgyvendino. Kitais metais tikslingai veikiant pieno produktų pardavimai išaugo 6,2 proc. Pasak E. Bičiaus, V. Drulienė susitikime pateikė verslo sėkmės receptą. Pirmiausia iškeliamas tikslas, po to sukuriamas veiksmų planas, išanalizuojama rinka ir išsiaiškinama, kokių pieno produktų prekybos tinklai nori turėti. Tuomet išanalizuojami kliento (pirkėjo) poreikiai ir ieškoma sprendimų, kurie galėtų užtikrinti poreikius perkant tas prekes. Taip pat buvo peržiūrėta, kokių akcijų tikisi pirkėjai, ir jos buvo pasiūlytos. Buvo padaryta labai daug veiksmų, kurie prekybininkus atvedė į sėkmę. Susirinkime V. Drulienė minėjo mėgstamą savo veiklos šūkį, kuris savo esme yra universalus – kasdien aplenk vakarykštį save.
Pasibaigus susirinkimui, asocijuotų pieno gamintojų organizacijų atstovai diskutavo su verslo partneriais – pieno perdirbimo bendrovių vadovais. LVPŪA valdybos narys, Veiverių seniūnijos ūkininkas J. Pažėra, daugiau nei du dešimtmečius puoselėjantis maisto grandinę nuo fermos iki stalo, kalbėjo apie kaimiškos pieno produkcijos populiarumą rinkoje ir kylančias problemas. Pavyzdžiui, miesto turgeliuose tradiciniai varškės sūriai, sviestas, pienas, kiti gaminiai yra gerokai pigesni, nei prekybos centruose. Laikotarpiais, kai ūkininkas su savo produkcija nevažiuoja į turgų, žalią pieną parduoda pieno perdirbimo įmonėms. Kai J. Pažėra vieno bendrovės vadovo pasiteiravo, kodėl jam už pieno kilogramą mokama tik 10 euro centų, verslininkas išsigynė negirdėjęs tokios pieno supirkimo kainos. Ūkininkas J. Pažėra teigiamai vertino Prienų r. savivaldybės suteiktą galimybę kiekvieną ketvirtadienį ūkiška produkcija prekiauti miesto centre.
LPGA direktorius E. Bičius sakė, jog ES šalyse yra superkamas „nekontraktuotas“ pienas, t. y. be išankstinių, pasirašytų sutarčių. Pastaruoju metu jo kainos didėja, kadangi iš intervencinių sandėlių jau išparduoti visi ten saugoti pieno milteliai. Lietuvos pieno perdirbėjai taip pat ne kartą yra akcentavę, kad jiems superkamo žalio pieno kainą kelti sudėtinga dėl pagaminta produkcija užkrautų sandėlių. Nors ši mantra kartojama daugiau nei du dešimtmečius, iki šiol niekam iš žemdirbių savivaldos ar žiniasklaidos nepavyko pamatyti tų sūriais ar pieno miltais perpildytų sandėlių.

Ūkiai ant svarstyklių
LVPŪA atstovai V. Buivydas, M. Šukys, J. Tamavičienė, J. Pažėra ir kiti bandė įtikinėti žemės ūkio ministrą G. Surplį, jo komandos narius, jog verslo rizikai atsparesni smulkūs ir vidutiniai ūkiai, laikantys nuo kelių dešimčių iki kelių šimtų karvių. Pastaraisiais metais konkurencijos neišlaikė, išpardavė galvijus, atsisakė pienininkystės stambios žemės ūkio bendrovės, veislinę karvių bandą neseniai likvidavo Veiverių seniūnijos ūkininkai Butkevičiai. Šiomis dienomis apie pardavimą pareiškė vienas moderniausių šalyje, robotizuotas Dotnuvos (Kėdainių r.) eksperimentinis pieno ūkis. „Kaimynai lenkai ūkininkai klesti, superka iš lietuvių veislines karvių bandas, – pastebi LVPŪA valdybos narys J. Pažėra, – ten pieno sektorių globoja valstybė, taiko mokesčių lengvatas, be to, pieno gamintojų ūkiai nedideli, juose dirba šeimos nariai. Visa kaimynų stiprybė – dešimtmečius puoselėjama kooperacija, patys ūkininkai valdo pieno perdirbimo įmones. Lietuviai kooperaciją supranta kaip tarpininkavimą – logistiką žalią pieną pigiau perkant ir brangiau parduodant“.
Ūkininkas J. Pažėra Žemės ūkio ministerijoje vykusiame susirinkime pasigedo aiškios šalies pieno ūkio strategijos. Valstybė tarsi puoselėja viziją per metus pagaminti 3 mln. t pieno (dabar pagaminama ir perdirbama 1,4 mln. t), tačiau pastaruoju metu gyvulininkystės ūkiams griežtinami aplinkosauginiai reikalavimai, ribojamas (apmokestinamas) vandens vartojimas, žadami nauji mokesčiai. Vartotojas neskatinamas prioritetą teikti vietinei pieno produkcijai. Pasak J. Pažėros, ne viena politikų karta žadėjo, jog pieno gamintojai, savo ūkiuose perdirbantys produkciją, ją pirmumo teise galės realizuoti mokyklose, vaikų darželiuose, ligoninėse, globos, įkalinimo įstaigose. Deja, taip neatsitiko. Žadėta ir riboti pieno produktams taikomus prekybos antkainius. Dešimt pieno supirkimo kainų grupių pagal tiekiamos žaliavos kiekį taip pat egzistuoja, nors daugelį kartų žadėta tokią tvarką naikinti.
„Didžiausias ministerijoje vykusios diskusijos pasiekimas – į pieno klausimų nagrinėjimą įtraukti prekybininkų atstovai, – sakė J. Pažėra. – O susitikime po trijų mėnesių pieno gamintojų atstovų tikėtina bus mažiau“.

Justinas ADOMAITIS

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite