Angle down Atgal

Iš vaikystės atėjusi pravardė tapo menininkės vizitine kortele

Kaskart eidama Širvintų miesto gatve iš tolo pamatau ją – visada besišypsančią ir spinduliuojančią puikią nuotaiką. Ko paklausi – gausi atsakymą. Ką paims į rankas – viskas virsta meno šedevrais. Tokia yra Širvintose gyvenanti Oksana Graužinienė, vietinių meiliai Oksyte vadinama. Apie nuostabias jos gaminamas seges esu rašiusi prieš 7-8 metus. Tada buvo mūsų pažinties pradžia. Tačiau nuolat ją sutinku mieste, rajono tautodailininkų parodose, kultūros renginiuose. Kaskart sužinai, kad Oksytė įvaldė kažką, ko iki šiol nemokėjo.

Štai ir dabar, Oksytė pati ėmė kurti filmus – pamokėles. Apie tai ir kalbamės su ja. Labai gaila, kad dėl piktai siautėjančio viruso kalbamės per ekraną – šio žmogaus neįmanoma neapkabinti.

– Kas yra Oksytė?

– (didžiulę šypseną pakeičia dar didesnė šypsena – aut.past.) Šis klausimas privertė nusišypsoti, nes perkėlė į senus gerus mokyklos laikus. Taip mane vadindavo draugai. Po to tapo slapyvardžiu socialiniuose tinkluose. O kai susidomėjau vėlimu, po truputį ir mano darbų vizitine kortele.

– Prašome prisistatyti tiems, kas Tavęs dar nepažįsta. 

– Aš esu Oksana Graužinienė. Su šeima jaukiai gyvenam Širvintose.

– Kada ir kaip susikirto Tavo ir vilnos kelias?

– Mano vilnos kelias prasidėjo prieš 12 metų gimus Laimei, antrai mūsų dukrytei. Visai netyčia paėmiau vilną į rankas ir iki šiol viena kitos nepaleidžiam.

– Kokie darbai Tau pačiai maloniausi?

– Ko gero jungtiniai darbai, nes čia prisiliečia ne tik mano, bet ir kitų žmonių rankos. Tuose darbuose jaučiu visišką unikalumą ir nepakartojama savitumą. Be galo jais didžiuojuosi ir myliu.

– Kada susidomėjai filmukais, jų kūrimu ir pamokėlių filmavimu? 

– Apie tai galvojau jau seniai, ypač kai pradėjau dirbti su vaikais mokykloje. Jaučiau, kad man trūksta vaizdinės medžiagos pamokėlėms, bet ryžausi filmuoti tik šį pavasarį. Tiksliau priėmiau duotą iššūkį kai paskelbė karantiną.

Gerokai prieš tai jau planavom ciklą užsiėmimų su Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešąja biblioteka skirtą projektui „Biblioteka bendruomenei: (ne)galios įkvėpti“. Padrąsinta Loretos Liutkutės ir sulaukus visapusiškos pagalbos iš bibliotekos kūrybinės grupės į projektą pažvelgėm kitu kampu ir mokymus perkėlėm į virtualią erdvę.

Kadangi viskas buvo man nauja, užtrukau ilgai, bet rezultatu likau tikrai patenkinta. Ir tai, kad dabar gali pasinaudoti šia informacija ne tik bibliotekos lankytojai, manau, džiugina ne tik mane, bet ir visus, kas prisidėjo prie šios pamokos gimimo.

Esu žingeidi stebėtoja, be to užaugau kūrybingoje šeimoje, todėl visą vėlimo procesą esu ištyrinėjusi per savo asmeninę prizmę ir patirtį, kuria ir noriu pasidalinti su kitais. Gilinsiuosi ir toliau į pamokėlių filmavimus, nes tai puiki priemonė aiškiai ir visiems suprantamai perteikti informaciją.

Apmąstant tavo klausimus, kilo mintis kad didžiausius postūmius profesinėje srityje man suteikė vaikai. Nes taip drąsiai imuosi mokintis filmavimo subtilybių tik todėl, kad darbas su kompiuteriu man nėra svetimas. Gimus Meilei (vyresnei mūsų dukrytei), vyras išmokino dirbti su redagavimo programom. Kurį laiką kūrėm kartu interneto svetainių dizainą, reklamas. Dar ir dabar su didžiausiu malonumu apipavidalinu reikiamą informaciją sau ar draugams. Pamokėlių filmavimas – tai puiki galimybė patobulinti savo žinias ir būti arčiau mano mylimų mokinių.

*******

  Savo skaitytojus norime nudžiuginti puikia žinia. Savo pamokėlių įrašais Oksytė dalinsis su Jumis. Tad kiekvieną, norintį išmokti kurti stebuklus iš vilnos, kviečiame stebėti Krašto žinių informaciją ir mokytis kartu su Oksyte. Smagių darbelių.

   Kartu Krašto žinios kviečia sisųti darbelių nuotraukas mums adresu info@krastozinios.lt Prieš pat Kalėdas trijų išrinktų darbelių autoriai bus apdovanoti.

   O šiandien – pirmoji pamoka. Sėkmės.

NERINGA TUŠKEVIČIENĖ

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite