Angle down Atgal

Iš elgesio su žiniasklaida darau prielaidą, kad savivaldybėje vyksta karas arba nepaprastoji padėtis

Šalies įstatymai deklaruoja spaudos laisvę kaip vieną iš valstybės demokratiškumo kriterijų. Draudžiama visuomenės informavimo priemonių cenzūra. Valstybinės institucijos bei privačios struktūros negali kištis į žiniasklaidos veiklą.

Visuomenės informavimo įstatymo 2 skyriaus 3 punktas skelbia: Seimas karo ar nepaprastosios padėties atveju įstatymu gali nustatyti viešosios informacijos rengėjų veiklos ribojimus, būtinus piliečių bei visuomenės interesų apsaugai.“

Iš to, kaip Širvintų klerkai bendrauja su rajono žiniasklaida, darau prielaidą, kad savivaldybėje vyksta karas arba nepaprastoji padėtis.Informacija yra taip kruopščiai slepiama, kad dažnai ją iš Seimo narių ir ministerijų tarnautojų gauname greičiau, nei iš vietinės reikšmės valdininkų.

Nuolatinis slapstymasis ir bijojimas atsakyti į klausimus žodžiu, slėpimasis už ryšių su visuomene skyriaus vedėjos pečių, nuolatiniai išsisukinėjimai ir neišsamūs atsakymai – taip bendravimas trunka jau trečius metus.

Savivaldybės administracijos skyrių vadovams nepadėjo net LR Seimo kontrolieriaus R.Šukio paskaita apie informacijos teikimą viešosios informacijos rengėjams.

Matyt todėl, kad atmintis kartais ima ir nutrūksta. Štai kadencijos pradžioje rajono merė pakviečia žiniasklaidą susitikti prie arbatos puodelio, o po kurio laiko teigia nežinanti apie tokį pilietinės žiniasklaidos laikraštį Širvis“.

Arba metus laiko kad ir nenoriai, bet atsakinėja į Krašto naujienų“ paklausimus, o vėliau Seimo kontrolieriui rašo, kad nėra jokios sutarties teikti informaciją.

Tačiau to, pasirodo, maža. Savivaldybėje nutarta užsiimti ir nepageidaujamų leidinių cenzūra. Kaip kitaip galima pavadinti neakivaizdų prievartinį nurodymą, ką reikia filmuoti ir fotografuoti Tarybos posėdžio metu.

Būtent taip galiu įvardinti tai, kad žiniasklaidai nurodyta, iš kur ir ką filmuoti. Bet apie viską iš pradžių.

Praėjusiame Tarybos posėdyje merės nurodymu (tiesa, nei Tarybos nariai, nei sekretorė negalėjo įvardinti priežasties) žiniasklaida nustumta į kampą taip, kad galėtų filmuoti ir fotografuoti išimtinai tik valdančiosios daugumos veidus.

Opozicijos, kuri aktyviai pasisako Tarybos posėdžių metu, žiniasklaida mato tik nugaras. Mes net negalime matyti, kaip kuris balsuoja.

Tai kaip galime tinkamai atlikti pareigą ir nespėlioti kas kaip balsavo? O juk žurnalisto darbas yra pateikti faktus, o ne spėliones.

Įdomiausia tai, kad mūsų senosios vietos, iš kurių matydavome visus Tarybos narius (tiesa, daugumą šonu), visą posėdį buvo tuščios. Reiškia, jų niekam neprireikė.

Pasikeitė ir dar kai kas. Seniau merė ir visas prezidiumas filmuotoje medžiagoje gerai matėsi, o dabar, kai jos kalbės, tegalėsime filmuoti tik opozicijos pakaušius.

Patys tokiu neapgalvotu sprendimu stebėjomės, o kai kurie skaitytojai juokavo, kad sekantį kartą žiniasklaidai skirta vieta bus už durų.

Kolegos iš Širvio“ teiravosi tokio sprendimo priežastimi. Atsakymas daugiau nei nustebino: Vieta atskirta tam, kad žiniasklaidos atstovai netrukdytų Tarybos nariams ir pranešėjams vaikščiodami, replikuodami ir panašiai.“

Keista, iš vienos vietos žiniasklaidos atstovai vaikščios ir replikuos, o iš kitos ne? Juo labiau, kad posėdžių metu nevaikštome, nors to negalima pasakyti apie savivaldybės darbuotojas, fotografuojančias valdančiuosius. O gal joms galima tai, ko negali kiti?

Galiu atsakyti savivaldybės klerkams ir į jų pasiteisinimą neva atskiros vietos žiniasklaidos atstovams yra įrengtos daugelyje valstybės institucijų (pvz. Lietuvos Respublikos Seime, Vilniaus miesto savivaldybėje). “ Nežinau, kaip yra Vilniaus savivaldybėje, tačiau puikiai žinau, kaip yra Seime, nes ne vieną kartą jame teko būti ir rengti reportažus.

Žiniasklaidai įrengtos atskiros patalpos, iš kurių matosi VISI Seimo nariai. Tiesa, Seimo nariai sėdi į žurnalistus nugaromis, tačiau žurnalistai specialiai jiems pastatytuose ekranuose mato VISŲ Seimo narių veidus tiesioginėje posėdžio transliacijoje.

Beje, Seime yra įrengti spaudos kambariai, kuriuose yra stalai ir nemokamas internetas, žurnalistai gali vaikščioti po visą Seimą ir kalbinti Seimo narius. Svarbiausia, kad praeinantys Seimo nariai Seime nestumdo nei žiniasklaidos atstovų, nei jų įrangos, kaip buvo per paskutinį Širvintų rajono Tarybos posėdį.

Ant tako sustatyti fotoaparatų stovai trukdė praeiti Tarybos nariams ir kėlė grėsmę nepigios technikos saugumui. Beje, Seimo komisijų ir komitetų posėdžių metu žurnalistams nedraudžiama laisvai vaikščioti ir fiksuoti įvykius.

Taip, žurnalistai nepasisako, bet nepasisakome ir mes Taryboje, tačiau vaikšto aplink susėdusius komisijos narius ir jiems tai netrukdo. Beje, merė savo akimis tai matė tuomet, kai buvo svarstoma, ar nepažeidžiamos vaikų teisės Širvintų rajone.

Sakau garsiai ir nieko nebijodama, kad šiandien Širvintų rajono savivaldybėje ant praėjimo tako pastatytos BAUDOS KĖDUTĖS žiniasklaidai – yra pasityčiojimas iš viešumo, demokratijos ir informacijos sklaidos.

Nenustebsiu, jei kitame Tarybos posėdyje rasime grotas, už kurių bus vieta opozicijai ir kitaip galvojantiems Tarybos nariams. Taip, spėju, Širvintose suprantamas viešumas ir demokratija.

O juk Visuomenės informavimo įstatymo 4 str. 1 p. kalba, jog „Kiekvienas asmuo turi teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus, nevaržomai rinkti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas.

Laisvė rinkti, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei yra būtina apsaugoti konstitucinę santvarką, žmogaus sveikatą, garbę ir orumą, privatų gyvenimą, dorovę“.

Ką saugo Širvintų merė?

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite