Gruodžio 11 dieną, eidama 86 metus, Kėdainiuose mirė Jadvyga Baltraitienė – pedagogė, Pašušvio mokyklos direktorė, žmogus, palikęs gilius pėdsakus Pašušvio žemėje ir buvusių mokinių, bendradarbių atmintyje.

Jadvyga Baltraitienė gimė ir augo Pašušvyje, Radviliškio rajone. Mokėsi Pašušvio pradinėje mokykloje, baigė Šiaulių K. Preikšos pedagoginį institutą, įgijo pradinio mokymo pedagogikos specialybę. Baigusi institutą dirbo Gražvydų, Bargailių (Radviliškio r.) pradinėse mokyklose. 1967 metais pradėjo dirbti Pašušvio septynmetės mokyklos direktore, 18 metų vadovavo jai. Jos vadovavimo laikotarpiu mokykla išgyveno įvairias reformas: buvusi septynmetė, vėliau tapo aštuonmete, devynmete. Ji buvo sumani vadovė, jai dirbant senoji Pašušvio mokykla, įsikūrusi buvusioje klebonijoje, virto šiuolaikiška mokykla: atliktas kapitalinis remontas, pastatyta katilinė, įvestas centrinis šildymas, vandentiekis.

Reikli, sumani, rūpestinga, kompetentinga, atsakinga, žmogiška – tokiais epitetais apibūdina ją pažinoję, kartu dirbę kolegos. Nuo 1985 metų velionė dirbo toje pačioje mokykloje pradinių klasių, biologijos, dailės mokytoja. Puikus dalyko išmanymas, erudicija, gyvenimiška patirtis, humoro jausmas – tai, kas darė mokytojos pamokas nepakartojamas, įdomias, įsimenančias visam gyvenimui.

Jadvyga Baltraitienė – rūpestinga mama, kuri kartu su sutuoktiniu Pranu užaugino sūnų Regimantą, dukrą Laimą, kuri taip pat pasirinko mokytojo profesiją, džiaugėsi trimis vaikaičiais, provaikaite.

Pedagogė – šviesi asmenybė, turėjusi daug gebėjimų ir pomėgių. Vienas didžiausių – piešimas. Ne vieno mokinio namuose puikuojasi baigiamųjų klasių palinkėjimų albumai, kuriuose šalia labai prasmingų žodžių velionės ranka nupieštas piešinys. Ji labai domėjosi medicina, buvo prasitarusi, jog jaunystėje svajojo tapti gydytoja.

Iki paskutinės savo gyvenimo akimirkos velionė buvo puikios atminties ir savo atsiminimais dalijosi, bendradarbiavo su Vilniuje įsikūrusia ,,Pašušvėnų“ draugija, teikė medžiagą knygai apie Pašušvį ,,Tarp Pašušvio ir Žadikės“. Labai laukė jos su nekantrumu pasirodant, tačiau gyvenimo styga nutrūko viena diena anksčiau nei pasirodė knyga.

Mokytoja – iškili asmenybė, ryškiai švietusi Pašušvio gyvenime. Jos šviesus paveikslas – dvasios stiprybė, beribis gebėjimas dirbti, erudicija, vidinė energija – išliks mokinių, kolegų, visų ją pažinojusių atmintyje. Laikas nenuneš į užmarštį šio Žmogaus atminimo. Juk liko gerumo tiltas, jungiantis Ją mylėjusius žmones.

Nuoširdžiai užjaučiame velionės dukrą, sūnų bei kitus artimuosius ir liūdime kartu su jais.

Grinkiškio Jono Poderio gimnazijos bendruomenė