Angle down Atgal

Iki Koronos ir dabar

Anksčiau, prieš Koroną, keldavausi septintą valandą, mane pakeldavo žadintuvas, o dabar miegu, kiek noriu. Tiksliau, kiek leidžia vaikas. Nes aštuntą ryte daužo man į šoną, sakydamas, kad nori „vandenuko, šokoladinio sausainio״ ar dar ko. Tai užsimiegojusiomis akimis einu į virtuvę ir nešu jam tą sausainį. Vaikui juk ne kažką ta Korona...

Anksčiau, prieš Koroną, dienos bėgyje vis žvilgčiodavau į laikrodį, kad, neduok die, suspėčiau paruošti pietus, kol dar tikrai pietų metas ir vaikas negrįžo iš darželio. Nežinau, čia greičiau sutapimas, o ne ženklas, tačiau mano rankinio laikrodžio apyrankė vienoje vietoje nutrynė riešą, todėl jau kuris laikas laikrodžio nebenešioju, kad nutrinta vieta užgytų. Juk į laikrodį žvilgčioti nebe taip svarbu...Ir kam tos valandos? Svarbu dieną nuo nakties atskirti ;)

Iki Koronos karantino, kas rytą atsidarydavau užimtumo tarnybos ir kitus darbo paieškos puslapius, peržiūrinėdavau skelbimus, kitur išsiųsdavau savo CV, į kai kurias įmones ir paskambindavau. Dabar to nebedarau jau daugiau nei kelios savaitės. Bet žinau, kad darbas pats pas mane neateis, tai vėl tik atsiradus darbo paklausai...Grįšiu prie seno įpročio ;) Dėl tos pačios priežasties, kad darbo paklausos nėra, skiriu šiek tiek laiko savęs tobulėjimui, arba, kaip pati sakau, „gal pravers“ - skaitau medžiagą platformoje. Ir kodėl tik neseniai supratau, kad mano pašaukimas yra marketingas/rinkodara?

Tačiau nepaisant neskubėjimo, kelionių miegamasis - virtuvė - svetainė - vaiko kambarys - vonia yra dalykų, kurie net ir per Koroną nepasikeitė. Pavydžiui, nors sėdžiu namie, galvą turiu išsiplauti kas antrą dieną kaip anksčiau. Kiti manęs nemato, bet aš save matau. Dar ilgiau užsitęs ta Korona, tai ir blakstienas tušu pradėsiu dažyti. Nors to nematys niekas, tik aš, vyras ir vaikas. Nebedaug trūksta, kad ir su išeiginiais (na, ne naminiais) rūbais pradėčiau vaikščioti po namus. Net tos pačios sportinės kelnės, noriu, kad gražiai ant manęs gulėtų. Korona iš manęs neatims noro tinkamai atrodyti!

Prieš Koroną maniau, kad pats svarbiausias dalykas mano amžiuje yra pripažinimas, tiksliau, maniau, jis toks pat svarbus kaip sveikata ar šeima. Nė velnio. Aš noriu būti pripažinta, noriu įrodyti aplinkiniams, ką aš galiu, bet labiausiai už viską noriu būti sveika (nes dėl savo ligos gyvenu, berods, jau trečią gyvenimą) ir laimės savo šeimai.

Tikriausiai neparašiau nieko naujo, ko kažkas nežinojo. Bet čia ne koks analitinis ar informacinis straipsnis. Korona, kad ir kokia galinga, mažai ką pakeitė, bet padėjo daug ką suprasti.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite