Ideologinis pamišimas Lietuvos universitetuose: ar jau pasiekta viršūnė?

Lietuva
Budintis Budėtojas Etaplius žurnalistas
Šaltinis:  Etaplius.lt

Neoliberalias G. Steponavičiaus reformas aukštajame moksle palaiminusi ir vykdžiusi A. Kubiliaus vyriausybė seniai nuėjo į praeitį. Tačiau neoliberalizmo ideologija universitetuose ne tik toliau vyrauja, bet ir plinta užvaldydamas vis naujas universitetų gyvenimo ir veiklos sritis. Pagrindinis šios ideologijos šūkis – viskas turi būti suprivatinta.

Iš valstybės turi būti atimtos ir suprivatintos visos įprastinės jos vykdomos viešosios funkcijos – nuo rūpinimosi šalies infrastruktūros kūrimu ir palaikymu iki teismų ir kalėjimų funkcijų vykdymo. Siekiama suprivatinti ir universitetus. Bet Lietuvoje, kaip aiškėja, net ir šito maža. Ideologinis fanatizmas peraugo į tikrą pamišimą, verčiantį klausti, kada bus pasiekta šios beprotybės riba. Ar galima tikėtis, kad jos viršūne, kurią pasiekus nebus žengiama dar toliau, taps prof. G. Merkio straipsnyje aprašomi KTU rektoriaus rinkimai, kuriuose dalyvauja privati personalo atrankos bendrovė? Kyla klausimas: jeigu šitaip „suvadybinti" net rektorių rinkimai, koks tada galiausiai yra tarybų ir akademinės bendruomenės vaidmuo? Ar apskritai tokiomis sąlygomis rinkimai dar turi kokią nors prasmę? O galiausiai – ar pats universitetas dar kuo nors skiriasi nuo bet kurios kitos verslo įmonės, pvz., nuo degtukų fabriko? Ar renkamas universiteto rektorius vis dar yra akademinės bendruomenės reprezentantas ir vadovas, ar jis yra paprasčiausias verslo vadybininkas?

Šis atvejis – toli gražu ne vienintelis. VU personalo atrankos ir atestavimo procedūrose taip pat dalyvauja aukštosios mokyklos veiklos specifikos neišmanantys privačios personalo atrankos firmos „ekspertai". Jų dalyvavimas turi paliudyti: šimtametes tradicijas turinčio universiteto fakultetų administracijos jau „nesugeba" pačios atsirinkti kvalifikuotų darbuotojų ir verčiamos naudotis brangiai kainuojančių jų atrankos „ekspertų" paslaugomis. Šitaip dangstantis „viešojo ir privataus sektoriaus partnerystės" šūkiais ne tik sudaromos galimybės „užsidirbti" niekam nereikalingas paslaugas teikiantiems „saviems žmonėms" ir švaistomos universiteto lėšos. Nieko bendro su universitetu neturinčių „ekspertų" žodis lemia, į kokią „kategorijos", taigi ir atlyginimo, lentelę bus „padėtas" darbuotojas po vienkartinio pokalbio su šiais jo arčiau ir giliau nepažįstančiais „ekspertais", kurie faktiškai tampa anonimiškais ir niekam neatsakingais jo vertintojais, nulemiančiais jo tolesnę profesinę karjerą ir ateitį. Maža to – šios procedūros yra slaptos: darbuotojų vietos kategorijų lentynėlėse ir jų atlyginimų dydžiai yra paslaptis, kurią žino tiek tie, „kam reikia", tai yra „ekspertų" nuosprendžiais besivadovaujančios universiteto ir jo fakultetų administracijos.

Universitetus persmelkęs aklas tikėjimas neoliberalios „naujosios viešosios vadybos" visagalybe niekuo nesiskiria nuo tokių sovietmečio ideologinės psichozės apraiškų, kaip kad maniakiškas N. Chruščiovo įsitikinimas, jog pradėjus visur – net prie poliarinio rato – auginti kukurūzus Sovietų Sąjunga pasivys ir pralenks imperialistinę Ameriką. Bet stebinčios šią beprotybę ir tyčiojimąsi iš sveiko proto ir žmogiškojo orumo universitetų akademinės bendruomenės vis dar tyli.

Vilniaus forumo informacija