REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Kultūra2018 m. Liepos 21 d. 14:19

Ideologinės kovos lietuviškoje Šiaurės Amerikos išeivijoje (IV d.)

Šiauliai

Autorius. Straipsnio autorius Fabijonas Kemėšis 1924–1940, 1941–1944 m. LŽŪA dėstė politinės ekonomijos, žemės ūkio kooperacijos disciplinas anglų kalba. Nuo 1927 m. profesorius. Dalyvavo Lietuvių katalikų mokslo akademijos veikloje.

Jurgita KastėnėŠaltinis: Etaplius.lt


45913

„Etaplius“ tęsia pasakojimą apie ideologines lietuvių kovas JAV išeivijoje. 1880–1954 m. Lietuvoje ir JAV gyvenęs bei dirbęs kunigas, ekonomikos, filosofijos daktaras Fabijonas Kemėšis 1938 m. Lietuvoje spausdintame žurnale „Židinys“ rašo, kad kai tarp Lietuvos išeivių JAV buvo renkamos aukos Lietuvos nepriklausomybės reikalams, buvo vietų, kur darbininkai eilėse stovėjo, laikydami rankose šimtines dolerių. Surinkti vieną vakarą salėje po 5–6 tūkstančius dolerių buvo visai paprastas reiškinys.

Apsisprendimas buvo naudingas ir išeivijai, ir Lietuvai

F. Kemėšis pasakoja, kad, likus savaitei iki seimo, bendras srovių atstovų atsišaukimas buvo paskelbtas spaudoje ir išsiuntinėtas kunigams ir klebonams, prašant paskelbti iš sakyklų. Kitų dviejų žymių srovių – tautininkų ir socialistų – vadams teko per labai trumpą laiką išspręsti nelengvą taktikos klausimą: važiuoti ar nevažiuoti į Čikagos politinį seimą. Visuotinio – visų srovių seimo idėja iš principo buvo ne tik priimtina, bet ir remtina, tad Čikagos iniciatorių grupė ir kvietė visus.

„Tačiau dėl to, kad iniciatyva išėjo iš katalikų, kad politinis seimas šaukiamas tą pačią savaitę (tik trimis dienomis anksčiau), kaip ir Federacijos kongresas – galima buvo laukti, jog jame katalikų atstovų bus dauguma. Lig šiol tautininkai ir socialistai viešajame gyvenime buvo pratę naudoti katalikus savo tikslams. Jeigu abiejų tų srovių atstovai būtų sugebėję tėvynės reikalus pastatyti aukščiau už savo srovių tikslus – jie būtų į Chicagą atvykę ir išsyk būtų sudarytas bendras visos išeivijos frontas. Tačiau egzaminas nebuvo išlaikytas. Ir tautininkų, ir socialistų mintis sužavėjo tomis dienomis Dr. Šliūpo paleistas šūkis: atėjo, girdi, laikas klerikalizmo hidrai nukirsti galvą. Tautininkai su socialistais turį eiti išvien ir šaukti kitą seimą. Taip ir įvyko. Anos dvi srovės sušaukė spalių pradžioj savo seimą New Yorkan, kuris tačiau jau pirmą dieną suskilo į du seimu, po to, kai Grigaičio (iš „Naujienų“) vedami socialistai, anksčiau slaptai paposėdžiavę ir susikalbėję, sugebėjo visą prezidiumą sudaryti vien iš savo narių“, – rašo straipsnio autorius.

Čikagos seimas tik dalį tautininkų žmonių turėjo. Dauguma jų buvo katalikiškų organizacijų atstovai. Vis dėlto seimas įvyko, buvo gana didelis (beveik 300 atstovų) ir padėjo pagrindus visai lietuvių katalikų organizacijai tėvynės Lietuvos reikalams.

Katalikų vadai nebijojo priekaišto dėl pasiimtos iniciatyvos ir dėl numatytos persvaros seime ir būsimoje organizacijoje. Jie jautė stiprų pagrindą po kojomis, nes šiaip ar taip atstovavo aiškiai visos išeivijos daugumai. Tolimesnieji įvykiai parodė, jog šis apsisprendimas buvo naudingas ir pačiai išeivijai, ir Lietuvai.

6psl-2.jpg

Paprasti darbininkai Lietuvai šelpti suaukojo tūkstančius dolerių

Čikagos seimui daug savo žiniomis ir organizaciniais gabumais padėjo tuomet viešėję Amerikoje a. a. kun. M. Gustaitis ir Juozas Gabrys. Seimas sukūrė Tautos fondą nukentėjusiesiems nuo karo šelpti ir kovai dėl Lietuvos laisvės bei nutarė sudaryti Tautos Tarybą iš atstovų nuo centrinių organizacijų – rūpintis politiniais Lietuvos reikalais.

Niujorko seimuose tautininkai įkūrė Autonomijos fondą, o socialistai – Lietuvos gelbėjimo fondą. Tuomet tapo aktualus klausimas, ar fondams veikti skyriumi, ar kartu.

„Katalikų sudaryta iš centrinių organizacijų atstovų Tautos Taryba visą karo metą dėjo pastangų, kad tautininkų bei socialistų centrinės organizacijos atsiųstų savo atstovus į Tautos Tarybą. Susirašinėjimai, suvažiavimai, pasitarimai buvo daromi 1915, 1916 ir 1917 metais daug kartų, tačiau vis be vaisių. Kitoms srovėms katalikų siūlomi organizacijos pagrindai atrodė nepriimtini, nes ir čia jos būtų turėjusios likti mažumoje. Jos visą laiką kovojo už Tarybą su lygiu atstovų skaičiumi nuo visų srovių. Tokioj Taryboj, savaime aišku, katalikai būtų likę nereikšminga mažuma. Su tuo katalikai negalėjo ir nenorėjo sutikti, juo labiau, kad gyvenimas netrukus ryškiai parodė tikrąjį jėgų santykį“, – teigia F. Kemėšis.

Kai Tautos fondas per keletą veikimo metų surinko Lietuvai šelpti ir kovai dėl laisvės per šešis šimtus tūkstančių dolerių (ir, be to, dar už šimtus tūkstančių dolerių drabužiais), tautininkų ir socialistų fondai vos įstengė surinkti po keliasdešimt tūkstančių. Katalikai darbininkai tais laikais parodė nuostabų pasiaukojimą ir tėvynės meilę.

Pasak kunigo, kai vyko aukų rinkimas Lietuvos reikalams, buvo vietų, kur darbininkai eilėse stovėjo, laikydami rankose šimtines dolerių. Surinkti vieną vakarą salėje po 5–6 tūkstančius dolerių buvo visai paprastas reiškinys. „Man pačiam vien tik Chicagos mieste per vieną mėnesį teko surinkti aukų 25 tūkstančius dolerių“, – patikslina F. Kemėšis.

6psl-3.jpg

Išeiviai 1916 metais paskelbė Lietuvos nepriklausomybės deklaraciją

Tautos fondas nemažai nulėmė Lietuvos kovose dėl laisvės. Jis rėmė plačiu mastu šveicariečių tarybų ir biurų veikimą, ypač leidimą propagandinės literatūros knygų, brošiūrų ir žurnalų anglų, prancūzų ir vokiečių kalbomis. Jis finansavo Lietuvos delegaciją Paryžiuje per visą Versalio pasitarimų laiką, skyrė nemažai pinigų stipendijoms Europos studentams, kurie, baigę aukštuosius mokslus, vėliau laisvajai Lietuvai buvo be galo naudingi.

F. Kemėšio teigimu, Tautos Taryba, be kitų savo darbų, išrūpino iš JAV ir iš Vokietijos valdžios leidimą dar 1916 m. pavasarį siųsti delegaciją į Lietuvą neva vien šelpimo reikalams išsiaiškinti, o iš tikrųjų susižinoti ir siekiamos laisvės reikalais.

„Rezultatas buvo tas, kad jau 1916 m. liepos mėn. Lozanos suvažiavime Lietuvos ir išeivių delegatų būrelio buvo priimta ir spaudoje paskelbta Lietuvos pilnos nepriklausomybės deklaracija. Pagaliau, 1918 m. pavasarį pasisekė bent dviem srovėm – katalikų ir tautininkų – susitarti dėl bendro darbo. Tai įvyko kovo mėn. New Yorko politiniame seime, kur dalyvavo 1 200 delegatų iš visos Amerikos. Fondus palaikė kiekviena srovė sau. Tik sudarė bendrą vykdomąjį komitetą, kuris Vašingtone įsteigė savo biurą ir varė labai plačią politinę ir diplomatinę akciją. Gaila tik, kad pirmasis Lietuvos atstovas, vos atvykęs Amerikon, tą vykdomąjį komitetą panaikino“, – pasakoja straipsnio autorius.

Dar reikia pabrėžti, jog, taip plačiai ir naudingai einant katalikų politinei ir šelpiamajai akcijai, kartu stiprėjo jų jėgos ir kultūrinio darbo srityse. Susikūrė visa eilė naujų centrinių organizacijų.

1914 m. pradžioje katalikai jau turėjo federaciją, susivienijimą, Vyčius ir Blaivininkų sąjungą. Tais metais dar Čikagoje buvo sukurta Katalikių moterų sąjunga ir Katalikių labdarybės sąjunga. Ateinančių metų pavasarį Bostone buvo suorganizuota Katalikų darbininkų sąjunga. Visos tos sąjungos steigė po kolonijas savo skyrius ir išvystė plačią akciją, pririnkdamos tūkstančius narių.

Pasipylė spaudos leidinių

„1914 m. Katalikų Susivienijimas, prisitaikydamas prie veikiančių šalies įstatymų, persiorganizavo naujais labiau bizniškais pagrindais ir nuo to laiko ėmė sparčiau augti. Buvo pasiekęs net 19.000 narių, tik vėliau, sunkmečiui užėjus, narių skaičius kiek sumažėjo. Tačiau jo kapitalai visą laiką augo; dabar jie siekia 1.400.000 dolerių. Stipryn nuolat ėjo ir Federacija, kasmet darydama savo kongresus ir vis naujas organizacijas įtraukdama“, – rašo kunigas.

Su taip besišakojančiu organizacijos darbu ėmė augti ir plisti katalikų spauda. Katalikų darbininkų sąjunga tuoj po įsikūrimo ėmė leisti „Darbininką“, einantį du kartus per savaitę. „Draugas“ karo metu iš savaitraščio virto dienraščiu ir, tėvų marijonų iš Kunigų sąjungos perimtas, žymiai sustiprėjo.

Katalikių moterų sąjunga nuo pat savo veikimo pradžios leido mėnesinę „Moterų Dirvą“. Susivienijimas taip pat turėjo savo organą – savaitraštį „Garsą“, siunčiamą visiems organizacijos nariams.

„Jau vėliau dar įsikūrė Brooklyne katalikų laikraštis „Amerika“; Clevelando katalikai taip pat leidžia savo savaitraštį. Kat. studentai iš savo Marijanopolio kolegijos leidžia kas mėnuo labai gražų ir gana turiningą „Studentų Žodį“, Liet. Vyčiai leidžia „Vytį“. Kunigų Sąjunga, turinti apie 150 narių, leidžia taip pat savo kvartalinį žurnalą „Forumą“, kartu palaikydama savo skyrių „Tiesos Kelyje“. Su išsiplėtojusiu visuomeniniu veikimu organizacijose, su gyva ir nuolat gerėjančia spauda, suprantama, auga liet. katalikų sveika graži nuotaika, susipratimas ir savo jėgomis pasidžiaugimas. Nebėra nei savų inteligentų, nei profesionalų bado. Kolonijose atsiranda vis daugiau tikinčių ir praktikuojančių katalikų gydytojų, advokatų ir inžinierių. Laikraščių ir redakcijų sąstatas gerėja ir rimtėja“, – rašoma straipsnyje.

Nuolat stiprėja denacionalizacija

„Tenka pripažinti, kad šiandien mūsų išeiviuose vis dėlto lietuviai katalikai sudaro stipriausią, garsiausią ir geriausiai organizuotą srovę. Jie turi apie 130 parapijų ir tiek pat bažnyčių, visos turi savo svetaines. Turi apie 50 parapijinių mokyklų (kai kurios jų atsiėjo šimtus tūkstančių dolerių), tris mergaičių akademijas (pan. kaip mūsų gimnazijas), vieną berniukams kolegiją ir 1 kunigų seminariją. Katalikai turi mokslus einančio jaunimo ir profesionalų organizaciją“, – apibendrina F. Kemėšis.

Tačiau straipsnio autorius sako, kad dar negalima pasakyti, jog katalikų kova jau laimėta ir galima ilsėtis ant laurų. „Priešingai, idėjinės kovos tebeina ir dabar. Idėjiniai priešininkai yra ir gausūs, ir gana stiprūs. Blogiausia tai, kad bent 40 proc. išeivijos liaudies buvo pagauta Dr. Šliūpo sudarytos srovės ir faktiškai buvo atskirta bažnyčios ir nuo religijos. Dr. Šliūpui būtų per didelė „garbė“, jei visus dėl to fakto „nuopelnus“ mėgintume užkrauti vien ant jo pečių. Dėl to fakto turėtų muštis į krūtinę visi tie katalikai ir jų vadai, kurie nebuvo savo pareigų ir savo pašaukimo aukštumoje“, – rašo kunigas.

Senieji tautininkai skilo į dešiniuosius su „Dirva“, „Amerikos Lietuviu“ ir „Vienybe“ ir į kairiuosius, dvasia artimus liaudininkams, su „Sandara“ ir „Tėvyne“. Nors dešinieji ir būtų šiek tiek artimesni katalikams, tačiau su bažnyčia ką bendra turėti dar ir jie nenori, nebent tik vaikus kai kurie siunčia į seserų vedamas mokyklas.

„Skilo ir socialistai. Daugumas jų išvirto komunistais, kurie savo ruožtu taip pat skirstosi į Stalino ir Trockio sekėjus. Tačiau idėjinio stiprumo ir visuomeninio uolumo atžvilgiu po katalikų pirmoj vietoj neabejotinai stovi komunistai. Jie nėra gausūs, bet stipriai susiorganizavę, judrūs ir nepaprastu uolumu palaiko ir skleidžia savo spaudą. Kai katalikai ir tautininkai turi tik po 1 dienraštį, komunistai turi du: Brooklyne „Laisvę“ ir Chicagoje „Vilnį“ ir dar Brooklyne savaitraštį „Naująją Gadynę“. Mokyklų turi tik katalikai, kurie, be seserų kazimieriečių, dar prisiaugino šv. Pranciškaus seserų (per 200) ir Nukryžiuotojo seserų (apie 100). Kitų srovių veikėjai tik kur ne kur kursus ir trumpalaikes mokyklėles sudaro“, – rašo F. Kemėšis.

Visi kairieji sudarė bendrą frontą, į kurį norėjo traukti ir nesusipratusius katalikus, tačiau be rezultatų. Kunigas teigia, kad yra vienas visoms lietuviškoms srovėms pavojus, kuris visas jas silpnina ir nekokią ateitį žada.

„Tai būtent nuolat stiprėjanti denacionalizacija. Kad ir iš lėto, vis dėlto mūsų išeiviai įsilieja į amerikiečių jūrą. Dabar priauga jau trečioji (kai kur ir ketvirtoji) karta. Kiekviena nauja karta vis giliau įgrimzta į Amerikos katilą, vis mažiau bepaveldi lietuviškų tradicijų. Amerikanizacijai atsparumo daugiausia rodo lietuviai katalikai. Lietuviškos pamaldos bažnyčiose, lietuvių kalbos mokslas mokyklose padaro tai, kad dar gana žymi išeivių dalis mokės ilgoką laiką bent susikalbėti lietuviškai. Tačiau ir tos pozicijos diena iš dienos silpnėja“, – rašo kunigas.

Vyksta amerikonizacija

F. Kemėšio teigimu, į kai kurias bažnyčias jau įvedami pamokslai anglų kalba, seserys mokytojos tarp savęs jau tik angliškai kalba, nes jos beveik visos Amerikoje gimusios ir augusios.

„Daugumas vaikų, jų vedamas mokyklas išėjusių, nebedaug ir lietuviškai pramoksta ir tarp savęs vien tik angliškai bešneka. Jau apie pusę lietuvių kunigų ten gimę, augę. Kol kas jie taikosi prie vyresniųjų. Tačiau kada visos parapijos atiteks į jų rankas, teks laukti ir žymesnių atmainų pamaldose“, – rašo F. Kemėšis.

Straipsnio autorius apibendrina, kad todėl visiškai nenuostabu, jog jau dabar kai kur ir tarp lietuvių katalikų keliamos teorijos, pateisinančios nuolat didėjančią amerikonizaciją.

„Mėginama aiškinti, kad, girdi, nebūsią didelės bėdos, jei lietuvių kalba ir pranyksianti, kad tik išliktų lietuviška dvasia. O kai jiems atsakoma, jog ir dvasia byloja visų pirma per kalbą, tai jeigu ir nutyla, tai anaiptol nereiškia nuomonės pakeitimo, tai reiškia tik stiprią viltį, jog gyvenimas turi savo logiką ir savaip viską sutvarkys. Kiti mėgina savo sąžines raminti tuo, kad jeigu lietuvybė ir žlugs, tai kad nors katalikybė atsilaikytų. Čia užmerkiamos akys į faktą, kad vienai dvasios brangenybei žuvus, nebeatsilaiko ir kitos“, – teigia kunigas.

logo-srtrf.jpg



REDAKCIJA REKOMENDUOJA