Bus tikrai labai patogu. Autobusas atvažiuoja laiku. Nevėluoja. Žodžiu, vokiška tvarka. Nieko tokio, kad atvažiuoja senutėlis, jau „amžiuje“ autobusas, bet viduje tvarkinga, švaru ir, svarbiausia, šilta. Vairuotojas po miestą važinėja tyliai. Neįsijungęs jokios muzikos (kas yra pliusas, - aut. past.) . Vienintelis garsas – autobuso variklio burzgimas. Bet čia jau nieko nepadarysi. „Senukas“ turi triukšmauti. Ir svarbiausia, kad autobuse jokių grūstynių. Po miestą „antrukas“ važinėja pustuštis. Gali rinktis vietą atsisėsti, kur tik nori.

Antradienio popietę įsėdome į autobusą stotelėje „Paštas“, o išlipome prie „Jurbarko šilumos tinklų“. Apvažiavome ir pro langą apžiūrėjome ir miesto centrą, ir Naujamiesčio renovuotus daugiabučių kvartalus, ir naująjį miesto stadioną, ir galėjome žvilgtelėti į naująją biblioteką, ir sraunią Imsrę bei bažnyčią nusifotografuoti, ir Dvaro parką su fligeliais pamatyti, Mituva pasigrožėti. Kelionėje – ir šiek tiek egzotikos. Tas pats autobusas nuveža ir į kadaise klestėjusį pramoninį kvartalą – neišdildomą įspūdį palieka pastatai vaiduokliai, tarybiniais laikais klestėjusių gamyklų liekanos. Be to, čia graži gamta, gražūs pušynai. Sustoja ir Kalnėnų gyvenvietėje, kurioje, tiesą sakant, norėjosi išlipti ir pasivaikščioti. Tuo labiau, kad ir „gidą“ suradome. Užkalbinta Dana iš Kalnėnų gyvenvietės grįžinėjo namo iš darbo. Dirba vienoje iš mokyklų. Ji spėjo parodyti vietą, kurioje kadaise stovėjo pradinė mokykla. Dabar ten žaliuoja pieva, įrėminta vienoje eilutėje išrikiuotų suolų.