Angle down Atgal

Įdarbinimo su pagalba specialistas Mantas: „Mano darbas panašus į psichologo“

Tik nedidelė dalis žmonių su intelekto ir psichosocialine negalia turi darbą. Nemažai iš jų norėtų dirbti, tačiau dėl neigiamų visuomenės stereotipų ir baimių jie lieka darbo rinkos nuošalyje. Telšiškis įdarbinimo su pagalba specialistas Mantas Meižys tikina, kad tereikia šiuos žmones padrąsinti, rasti tinkamą darbą, ir jie puikiai atliks skirtas užduotis.

Mantui – 34-eri. Baigęs finansų ir bankininkystės studijas nusprendė užsiimti individualia veikla. Laisvu laiku savanoriavo Žemaitijos psichikos negalią turinčių žmonių klube „Telšių atjauta“. Jaunas vyras neslepia, kad imtis savanoriškos veiklos paskatino asmeninė patirtis: prieš dešimt metų psichikos liga susirgo jo sesuo.

„Jei su tokiais žmonėmis nesusiduri, gali atrodyti, kad jų nėra, bet kai artimoje aplinkoje yra psichikos liga sergantis žmogus, viską imi vertinti kitaip. Pamatai, kad tokių žmonių yra nemažai ir kad jiems reikia pagalbos, – sako M. Meižys. – Psichosocialinę ar intelekto negalią turintys žmonės yra labai patiklūs, todėl kiti nesunkiai gali juos išnaudoti, apgauti ar atstumti. Noriu jiems padėti.“

 

Mantas (antras iš dešinės) savanoriavo Žemaitijos psichikos negalią turinčių žmonių klube „Telšių atjauta“. Asmeninio archyvo nuotr.
Mantas (antras iš dešinės) savanoriavo Žemaitijos psichikos negalią turinčių žmonių klube „Telšių atjauta“. Asmeninio archyvo nuotr.

Įsijungė į projektą

Prieš 1,5 metų startavo projektas „Nuo globos link galimybių: bendruomeninių paslaugų plėtra“, kurį įgyvendina Neįgaliųjų reikalų departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Projekto metu išbandomos keturios paslaugos, intelekto ir psichosocialinę negalią turintiems žmonėms padedančios integruotis bendruomenėse.

Projekte dalyvauja VšĮ „Sudoku“, naujas paslaugas išbandanti Telšių, Marijampolės ir Tauragės regionuose. Organizacija prie savo komandos pakvietė prisijungti Mantą.

Įdarbinimo su pagalba paslaugos tikslas – padėti norinčiam ir galinčiam dirbti asmeniui, turinčiam intelekto ar psichosocialinę negalią, įsitvirtinti atviroje darbo rinkoje. Tokią pagalba teikiantis specialistas padeda žmogui rasti darbą pagal jo gebėjimus ir rinkos galimybes, o įsidarbinus – įsitvirtinti darbo vietoje.

Kiekvieną reikia „išlukštenti“

Pertvarkos Telšių regione ekspertė Živilė Jurgutienė džiaugiasi Manto darbo rezultatais: „Iš 13-os paslaugos gavėjų jam jau pavyko įdarbinti aštuonis – jis tikriausiai žino paslaptį, kaip prieiti prie žmogaus.“

Pats Mantas sako, kad jo darbas panašus į psichologo: „Susipažinęs su klientu bendrauju, stengiuosi, kad jis mane prisileistų, atsivertų. Tai nėra lengva, dauguma jau yra nukentėję nuo kitų žmonių, todėl nenoriai prisileidžia. Pirmiausia susipažįsti, sužinai, ko žmogus mokėsi, ką yra dirbęs. Paskui stengiesi įeiti į jo vidų, sužinoti, kas jam patinka, ką jis norėtų daryti, pabendrauji ir su kai kurių iš jų šeimos nariais. Taip žmogų ir „lukštenu“ pamažu.“

Išsiaiškinęs, kokia veikla žmogui patiktų, įdarbinimo su pagalba specialistas ieško, kur jis galėtų pasitikrinti savo gebėjimus.

„Pavyzdžiui, klientas sako, kad jam patinka dirbti statybose, tada ieškau, kur jam pasipraktikuoti. Jei pamatau, kad tokiam darbui trūksta praktikos, nes jis net vinies neįkala, ieškau kokio nors kito, lengvesnio darbo, – pasakoja M. Meižys. – Dauguma iš tų žmonių kažkada yra dirbę, bet būna pamiršę įgūdžius, gyvena užsisklendę, turi didelį baimės jausmą, tai bandau juos po truputį išjudinti.“

Vos įsijungęs į projektą Mantas rūpinosi aštuoniais paslaugos gavėjais, penkis iš jų pavyko įdarbinti. Šiuo metu globoja penkis žmones – trys moterys jau dirba, o vyrams darbo dar ieško.

Pašnekovas sako, kad moteris įdarbinti lengviau, nes jos nesibodi ir valytojo, ir virėjo padėjėjo ar kito panašaus darbo. Vyrai, jo nuomone, dažnai yra linkę save pervertinti, nori lengvesnio darbo ir geresnio atlygio.

Vis dėlto, pasak specialisto, kiekvieno žmogaus istorija yra individuali. Štai vienas iš paslaugos gavėjų – buvęs verslininkas. Po bankroto susirgo depresija, užgriuvo ir kita liga, ir žmogus neištvėrė, palūžo. Dabar norėtų dirbti kiemsargiu – toks darbas reikalauja mažesnės atsakomybės. Deja, pasak Manto, anksčiau daugelis įmonių turėjo sargus, bet technologijų amžiuje šią profesiją keičia signalizacijos, kameros. Reikia ieškoti kito nesudėtingo darbo.

Iššūkių netrūksta

M. Meižys sako, kad užgriuvusi pandemija gerokai sutrukdė darbo paieškas. Sumažėjo darbo vietų, nes buvo uždarytos maitinimo įstaigos, paslaugų įmonės, o veikiančios naujų darbo vietų nekūrė.

Specialistas pastebi, kad jo klientams neigiamą įtaką padarė ir pandemijos pradžioje Užimtumo tarnybos dalytos išmokos.

„Mano klientai, užsiregistravę Užimtumo tarnyboje, kas mėnesį gaudavo po 280 eurų kompensaciją. Taip jie prarado motyvaciją dirbti – sakydavo, kam vargti, jei gauni pinigų nieko nedarydamas. Stengiausi juos motyvuoti, sakydavau, kad svarbu ne tik pinigai. Kas čia gero, jei tik namie užsidaręs sėdi? Kai dirbi, kitaip diena praeina, nuotaika būna geresnė, nes dieną praleidi prasmingai.“

Mantas pastebėjo, kad klientams pradėjus dirbti iš tikrųjų pagerėjo daugelio sveikata, jiems nebereikėjo vartoti tiek daug vaistų. Akivaizdu, keičiasi gyvenimo ciklas, žmogų nustoja kamuoti negatyvūs jausmai, blogi prisiminimai.

Mantas su VšĮ „Sudoku“ kolektyvu. Asmeninio archyvo nuotr.
Mantas su VšĮ „Sudoku“ kolektyvu. Asmeninio archyvo nuotr.

Darbdaviai stebisi negalios nesimato

Specialistas mano, kad ieškoti darbo padeda tai, kad gyvena ne didmiestyje: mažesniame mieste visi vienas kitą pažįsta, su darbdaviais nesunku rasti bendrą kalbą, jei jie negali pasiūlyti darbo vietų, nukreipia pas pažįstamus.

Mantas pripažįsta, kad darbdaviai vis dar bijo į darbą priimti žmogų, turintį intelekto ar psichosocialinę negalią. Dauguma nėra su tokiais žmonėmis susidūrę, bet turi išankstinę neigiamą nuomonę. Specialistas pastebi, kad lengviau klientus įdarbinti, kai prieš tai jiems suteikiama galimybė pabandyti: „Kai darbdavys pamato, kaip jie dirba, dažniausiai lieka patenkintas ir stebisi – sako, jei nežinotų, net nesuprastų, kad jis turi negalią.“

M. Meižys sako, kad darbdaviams priimti negalią turintį žmogų apsimoka – kartais reikia darbuotojo, kuris galėtų dirbti tik puse etato, o tokias darbo vietas kaip tik gali užimti negalią turintis žmogus – dažnai jiems per sunku dirbti visą darbo dieną.

Darbdaviams palanku ir tai, kad įdarbinimo su pagalba specialistas pradėjusio dirbti kliento nepalieka vieno – padeda adaptuotis, palaiko nuolatinį ryšį. Tokiai lydimajai pagalbai pats Mantas skiria daug dėmesio.

„Juk visi pavargstam, o psichikos negalią turintį žmogų ypač reikia išklausyti, paskatinti, pasistengti, kad jam nedingtų ūpas, kad jis nenuleistų rankų. Jam labai svarbu matyti, kad kažkam rūpi, kad nėra paliktas vienas. Todėl eini su juo kartu, petys petin. Kai matai, kad žmogus jau vienas gali susitvarkyti, tada atsitrauki, bet vis tiek palaikai ryšį“, – pasakoja Mantas.

Jis sako, kad svarbiausia – neatstumti žmogaus, stengtis jį suprasti. „Kiekvienas iš mūsų gali atsidurti tokioje situacijoje. Dabar gyvenimas lekia dideliu tempu, ne visi sugeba tuo tempu gyventi, o tada lengva viskuo nusivilti, pulti į depresiją.“

Mantas džiaugiasi, kad negalią turintys žmonės vis dažniau matomi viešumoje. Prie to, jo manymu, labai prisideda ir pertvarkos procesas: „Buvo laikas, kai jų niekas nematė, o dabar jie po truputį integruojami, aplinkiniai žmonės ima atsimerkti.“

Mantas sako, kad ir pasibaigus projektui norėtų užsiimti panašia veikla – jaučiasi esąs savo vietoje, o visas pastangas atperka supratimas, kad žmonėms padeda atsitiesti, pradėti naują gyvenimą.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Rekomenduojamas video turinys


Taip pat skaitykite