Būdami Norvegijoje, Jankauskai visuomet svajojo apie grįžimą į tėvynę.
Angle down Atgal

Į Stebulius grįžę ūkininkai pasijuto atstumti Lietuvos

Poetė Salomėja Nėris buvo pranašiška, kažkada rašydama: „Tėvyne mano, Lietuva, Tu – pamotė su akmeniu...“ Šie žodžiai puikiai atspindi ir dabartinę Lietuvos situaciją, kai deklaruojama, kad šalis stengiasi susigrąžinti į užsienį emigravusius tautiečius, nors iš tiesų realiai ne tik nepadeda čia grįžtantiems, bet netgi trukdo jiems sėkmingai įsikurti gimtojoje žemėje.

Gresia skola už šiukšles

Pernai į Lietuvą, o tiksliau – į Stebulių kaimą, iš Norvegijos parvyko gyventi Jūratė ir Saulius Jankauskai su savo atžalomis. 2007 metais Stebuliuose jie buvo nusipirkę sodybą su senu nameliu, kuriame trumpam apsilankydavo tik vasarą, kol galiausiai nusprendė čia apsigyventi visam laikui. Vos tik sugrįžus, rožines šeimos svajones aptemdė įvariausios problemos. Jankauskai sužinojo, kad turės mokėti nemažą sumą pinigų už šiukšlių išvežimą, kurią dėl vietinės rinkliavos įsiskolinimo žada priteisti Kauno apygardos teismas, nors jie šia paslauga nesinaudojo, nes gyveno Norvegijoje. Kaip pasakojo Saulius, 2008 metais atvažiavę į Stebulius, rado šiukšlių konteinerį, kuris buvo pristatytas seniai mirusios buvusios sodybos savininkės vardu. Po kiek laiko, gerai neprisimenantis, atrodo, po metų, atėjo sąskaita mokėti 125 litus už šiukšles, bet vėl minėtos mirusios savininkės vardu, taigi šeima tų pinigų nemokėjo, kadangi čia negyveno. Vėliau sąskaitos už šiukšles buvo siunčiamos į Kauną, kur turėjo butą.

„Paskui konteineris nežinia kažkur dingo. Pagalvojau, gal išsivežė. O štai pernai gavome iš teismo sprendimą, kad man priteista skola jau siekia apie 300 eurų. Buvau nuvykęs į rajono savivaldybę, pas komunalinio ūkio atstovus, bet visi aiškino, kad turėsiu mokėti, niekur nesidėsiu, nesvarbu, kad neturiu konteinerio ir šiukšlių ten nemečiau, nes su šeima gyvenome Norvegijoje ir toje šalyje mokėjome už šiukšles. Jie vis tiek aiškina, kad čia toks abonentinis mokestis ir plius kiekvienas konteinerio pakėlimas kainuoja 2,50 euro, nors to konteinerio mūsų sodyboje nėra“, – tvirtino S. Jankauskas. Anot jo, galima nemokėti už šiukšles ir dėl to, kad namas yra avarinės būklės. Jis išties baisus, nes pastato lentos atsilupusios, palangės išpuvusios, pamatai išbyrėję, stogas kiauras, langai išdaužyti... Gyventi jis praktiškai netinkamas. Visgi atvažiavusiai sudarytai komisijai iš rajono savivaldybės administracijos, vertinusiai namo būklę, taip neatrodė. Komisijos pirmi žodžiai buvo: „O, čia ir kilimas patiestas.“

„Bet nuo to namas geresnis netampa, aš nežadu gyventi kaip kiaulininke, tvarkausi ir tokiose patalpose. Todėl trūksta žodžių, kai komisijos nariai nusprendė, kad namas nėra avarinės būklės“, – kalbėjo Jūratė. Taigi šeima dabar mina Kauno teismo slenksčius, gaišta brangų laiką ir laukia, ar teismas nuspręs jiems priteisti skolą už šiukšles – jau apie 500 eurų.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė tvirtino, kad, norint į Lietuvą susigrąžinti emigrantus, pati svarbiausia grandis yra savivaldybės. Tačiau, matyt, ne visos susigrąžinti emigrantus laiko prioritetiniu uždaviniu.

Atskaičiavo ir PSD

Sugrįžus į Lietuvą, laukė ir kitas akibrokštas – neperspėjus atskaičiavo ir privalomojo sveikatos draudimo mokesčio įmokas. J. Jankauskienės banko sąskaitoje buvo pinigų, taigi nurašė net 700 eurų. Vyro, kuris dar registruotas Norvegijoje, nes dažnai ten važinėja dėl kraustymosi, kitokių reikalų tvarkytis, buvo tuščia sąskaita, todėl nepavyko nurašyti. Jis gavo perspėjimą, kad esąs skolingas 900 eurų. Tik deklaravęs pasėlius gauti išmokoms, atidarė banko sąskaitą ir tuomet sužinojo, kad skolingas jau šiek tiek mažiau – 800 eurų. Sūnus buvo moksleivis, bet ir jam nuskaičiavo 200 eurų, nors baigė mokyklą Norvegijoje. Įstojus mokytis Kaune ir atidarius jam banko sąskaitą, pinigai sėkmingai nuskaičiuoti. Pasak Jūratės, Lazdijų „Sodros“ atstovai liepė nunešti pažymas apie mokymąsi Norvegijoje į ligonių kasas Kaune, bet vis tiek pinigų grąžinti neskuba. Esą netiko pateikti duomenys. Reikia pildyti dar naujas formas. J. Jankauskienė užsiregistravo Užimtumo tarnyboje, deja, darbo gauti neįmanoma. Siūlė darbą Druskininkuose, tai dar kitur, bet tik už minimalią algą. Kadangi vyras įsigijęs rajone žemių ir jas įregistravęs, vieną dieną Jūratei paskambino Užimtumo tarnybos atstovė ir pasakė, kad negali jai niekuo padėti, nes esanti ūkininko partnerė, taigi pati privalo mokėti PSD. Esą patikino, kad kaip ūkininko partnerė mokėsianti nedidelį mokestį – tik apie 11 eurų... „Visgi atvykus į ,,Sodrą“ paklausti, kaip ir kada mokėti PSD mokestį, pasakė, kad jie savo sistemoje nemato, jog esu ūkininko partnerė, todėl turėsiu mokėti 36 eurus visus metus. Nesuprantu, kodėl Užimtumo tarnyboje ir Ligonių kasose bei kitur mane rodo, kad esu ūkininko partnerė, o „Sodroje“ – ne. Taigi, tik kitais metais perskaičiuos pinigus. Neaišku, kiek jų iš atskaičiuotos sumos atgausiu“, – pasakojo moteris.

Pasak Jūratės ir Sauliaus Jankauskų, jiems su šeima dabar sunku, nes šiuo metu negauna jokių pajamų, o pinigų reikia pragyvenimui, vaikų mokymui, žemių dirbimui. Sodyboje viskas apleista, gyventi nėra kur, todėl viskam sutvarkyti reikia pinigų. „Tuo tarpu valstybė už nieką iš mūsų nori krūvos pinigų – iš viso daugiau kaip 2000 eurų. Jau 900 eurų nuskaičiavo“, – teigė Saulius.

Lietuva laukia tik emigrantų pinigų?

S. Jankauskas Norvegijoje dirbo nuo 2001 metų, o po aštuonerių metų pas jį atvyko ir žmona su dukra bei sūnumi. Norvegijoje vyras gamino baldus, o žmona buvo personaline asistente. Skųstis tokiu gyvenimu tikrai negalėjo. Ten jau turėjo ir namą, kurį nusipirkę gražiai suremontavo. Nepaisydami visko, jie niekada negalvojo pasilikti svetur. Visada svajojo grįžti atgal. „Daugelis per vasaros atostogas važinėja į Ispaniją, Turkiją ar Tailandą, o mes grįždavome į Lietuvą, nes rūpėdavo šalis, giminės, kurių jau yra ne tik Lietuvoje, bet ir išsibarsčiusių visame pasaulyje“, – tvirtino Jūratė ir Saulius Jankauskai. Todėl ir nusprendė grįžti į Tėvynę, kol abu dar ne pensininkai, kad čia galėtų nuveikti gerų darbų.

Jiems negaila buvo palikti šalies, susikurtos gražios sodybos, patogaus ir aprūpinto gyvenimo. Lietuvoje šeima irgi jau statosi naują namą. Pasak Sauliaus, į Lietuvą sugrįžti norėjo ne tik jie su žmona, bet ir vaikai. Sūnus šiuo metu studijuoja Vytauto Didžiojo universitete, o dukra dar mokosi gimnazijoje. Dėl adaptacijos atžalos esą neturi problemų, nes namuose visi kalbėjo lietuviškai. Dukra, būdama aštuntokė, moka jau tris kalbas – lietuvių, anglų, norvegų – ir dar pradėjo mokytis rusų kalbos. Vaikus jie parvežę į Lietuvą dorus, išsilavinusius, gerus žmones, bet ar sūnus su dukra čia pasiliks, sutuoktinių teigimu, tikrai sunku pasakyti.

Paklausus, ar esant tokioms sąlygoms, patiems nekilo noras vėl emigruoti iš Lietuvos, sakė, kad tikrai apie tai negalvojantys: „Mes ryžtingi ir nežadame pasiduoti. Keista, kad paprasti žmonės čia bijosi krustelti, bijo paprieštarauti valdininkams. Mes gyvenome Norvegijoje kitaip ir ten matėme, kaip skaitomasi su žmonėmis. Ten dirbi, gauni algą, socialines garantijas, galvos sukti nereikia, kaip išgyventi.“

Visgi sutuoktiniai sakė nežinantys, kaip situaciją Lietuvoje nušviesti savo draugams, likusiems užsienyje. Jie teiraujasi, kaip šeimai sekasi. „Ką mums sakyti? Kad jų čia niekas nelaukia, kad jie niekam nereikalingi, kad laukia tik emigrantų pinigų!? Priešingai nei Lietuvoje, užsienyje vertinamas žmogus, ten jis reikalingas, nes dirbs ir mokės mokesčius. Ir užsienyje to žmogaus jokiais būdais neapiplėšinėja, kadangi jis gali išvažiuoti kitur. Žmogus yra gerbiamas, netgi ir svetimtautis. Koks tu bebūtum, tau suteikiama galimybė. Netgi suklydus duodama proga pasitaisyti“, – kalbėjo Jūratė Jankauskienė.

Paklausti, kodėl sutuoktiniai nepasiliko Kaune, o įsikūrė kaime, teigė, kad ir Norvegijoje gyveno nuosavame name, atokiai nuo kaimynų – savas kiemas, sava žolė. Argi gali būti geriau? ,,Mūsų netenkina gyvenimas mieste, kai eini į darbą, po jo – namo. Ten neturi aktyvios veiklos: pavalgei, televizorių pažiūrėjai – ir vėl miegoti. O mums reikalingas kitoks gyvenimas“, – tvirtino darbštūs sutuoktiniai. Šiuo metu sodyboje vyksta statybos. Vasarą ir rudenį teko rūpintis žemės dirbimu, kuri dirvonavo 15 metų. Šeima augina avis ir paukščius. Ateityje žada didinti jų skaičių.

,,Mums iš valstybės nereikia jokios pagalbos, pašalpų, norime tik vieno – kad mums netrukdytų gyventi“, – sutartinai tvirtino Jūratė ir Saulius Jankauskai, nusprendę savo ateitį kurti Lazdijų krašte.

Nuotr. iš asmeninio archyvo.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite