Angle down Atgal

Į „Blusturgiuką“ grįžęs panevėžietis A. Skačkauskas: „Pasiilgau žmonių“

Panevėžietį Audrių Skačkauską jau vėl galima matyti turgavietėje „Tau, žemdirby“. Sušvelninus karantino sąlygas Audrius vėl darbuojasi savo numylėtame „Blusturgiuke“.

Prisiminė praeitį

A. Skačkauskas neslepia, jog ypatingai laukė tos dienos, kada vėl galės atidaryti savo „Blusturgiuką“ ir prisiminė prieš pusantrų metų naujienų portalui JP duotą interviu.

Tuomet jis sakė:

„Jau praėjo metai kaip aš čia, bet dar daug kas stebisi kodėl iš žurnalistikos į „blusturgiuką“.

Vieni ateina ir iš nuostabos išsižioja, kiti nuoširdžiai bando prisiminti, kur aš jį mačiau? Kiti apsimeta, kad nemato, nes turbūt „ne lygis“.

Kaip jaučiuosi aš? Na, žinokit gerai, nes man čia patinka, bet tai labai sunku paaiškinti. Kaip vienam iš matymo pažįstamam vyrui šiandien.

– Tai reikia iš jūsų kažką nupirkti, kad jau čia taip vargstat…

– Tai nebūtinai, nes nelabai aš čia vargstu.

– Bet ne iš gero gyvenimo čia stovit?

– Žinokit, būtų blogai, nestovėčiau. Prigulčiau.

– Nu, bet vis tiek… nusiristi iš ten į čia…

– Ai, žinokit, kai rideniesi, tai ilgai netrunki.

– Kažkoks keistas jūs….

– Gal dėlto, kad laimingas?

– Nieko nesuprantu… Nesąmonė… Viso gero.

– Nesiparinkit, aš ir pats nežinau kodėl taip. Užeikit vėliau, gal sužinosiu. Tada ir pranešiu, už ką aš čia, kodėl ir dėl ko man čia patinka.“

Pasiilgo apsikabinimų

Ir dabar, pasiteiravus, ar labai pasiilgo savo „Blusturgiuko“, A. Skačkauskas, nors ir jo šypseną slepia apsauginė kaukė, tačiau akys išduoda…

„Labai pasiilgau, bet gal daugiau ne paties „Blusturgiuko“ pasiilgau. Juk su prekėmis nelabai gali pasikalbėti. Labiau pasiilgau ateinančių žmonių ir šalia dirbančių močiučių. Trūksta bendravimo, nes dabar per kaukes matai tik žmonių akis, šypsenų nesimato“, – sako Audrius ir šypteli:

„Dar labai apsikabinimų trūksta, bet kol kas, šiukštu, negalima.“

Jautė nervinį drebulį

Audrius „Blusturgiuką“ atidarė praėjusą savaitę, kai Lietuvoje buvo sušvelnintos karantino sąlygos. Vyras neslepia, kad tąkart jausmas buvo keistas.

„Atrodo, kad tik pradėjau dirbti, ką tik atidariau savo turgelį. Ryte jaučiau net nervinį drebulį. Paklausiau šalia dirbančių moterų, tai sakė, kad ir jos panašiai jautėsi. Atpratome per karantiną dirbti. Juk per sugriežtintą karantiną nelabai ką ir galėjai daryti. Tačiau atidaryti „Blusturgiuką“ labai norėjau, nors lūkesčiai nelabai pasiteisino. Galvojau, kad, jei aš atėjau, tai ir žmonės pasipils. Bet taip nebuvo – žmonės neatbėgo“, – apgailestavo mažais žmonių srautais vyras.

Prekyba sulėtėjo

„Beje, kai po gana nemažo laiko tarpo vėl atidariau „Blusturgiuką“, atėjo šiek tiek žmonių pasisveikinti. Tačiau dar mažai jų ateina ir į patį turgų. Daugiau ateina į turgus dalį, kurioje pardavinėjamos gėlės, sodinukai. Pramoninių prekių pardavimas sumenko. Manau, kad pasikeitė vartojimo principai. Nebereikia nereikalingų daiktų“, – svarstė A. Skačkauskas ir pridūrė:

„Bet, manau, kad tai laikinas dalykas. Gali būti, kad žmonės vargsta su apsauginėmis kaukėmis – su jomis vaikštinėti nepatogu.“

A. Skačkauskas.
A. Skačkauskas.

Dovanojo knygas

„Blusturgio“ savininkas aiškina, kad paliktų daiktų nepasiilgo.

„Daiktų pasiilgti nereikia. Sėdėdamas namuose bandžiau prisiminti, kas sudėta lentynose. Pajutau, kad primiršau. Tačiau atėjęs radau, kaip palikau – viskas buvo savose vietose. Lentynas papildžiau – turėjau rezervą. Daiktų tikrai nepasiilgau, daugiau pasiilgau žmonių. Kai mano kaimynės močiutės pamatė, kad grįžau, labai norėjome apsikabinti. Kadangi to daryti negalėjau, visoms padovanojau savo išleistą knygą „Neleisk angelui nukristi nuo peties“. Jos buvo prisidėjusios prie knygos leidybos. Be to, ir jų kai kurios istorijos sudėtos į šią mano knygą“, – pasakojo A. Skačkauskas.

A. Skačkauskas.
A. Skačkauskas.

Siekia ne pelno

A. Skačkauskas prisimena ir pirmąjį pirkėją, ir ką jis pirko.

„Pirmas pirkėjas pirko rėmelį. Reikėjo fotografiją gražiai įdėti. Tai buvo moteris, kuri iki karantino ateidavo dažnai – buvo pastovi klientė. Paėmiau simbolinį užmokestį ir pasidžiaugiau, kad darbai pajudėjo. Beje, dirbu darbo dienomis po porą valandų. Gal kiek ilgiau savaitgaliais darbuojuosi. Nėra tokio pirkimo, kad dirbčiau ilgiau. Bet ateiti reikia. Ateis žmonės ir matys, kad „Blusturgiuks“ uždarytas – negerai“, – pasakojo apie pirmas darbo dienas po karantino Audrius, bet teigė, kad labai nenusimena:

„Juk „Blusturgiu“ ne pelno siekiu. Tai daugiau gyvenimo paįvairinimas, kad skalsesnis kąsnis būtų ir lengviau mokesčius susimokėti galėčiau. Be to, daug svarbiau išeiti iš namų ir pabendrauti su žmonėmis.“

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite