Hu­mo­ro evo­liu­ci­ja: nuo per­so­na­žo iki bu­vi­mo sa­vi­mi

Šiauliai
Aud­ro­nio Rut­kaus­ko nuo­tr.
Jurgita Kastėnė Etaplius žurnalistas
Šaltinis:  Etaplius.lt

Kartų skir­tu­mai, po­lit­ko­rek­tiš­ku­mo apy­nas­riai ir Šiau­liuo­se su­sap­nuo­tas Bu­du­lis. Šiau­lių ap­skri­ties Po­vi­lo Vi­šins­kio vie­šo­sios bib­lio­te­kos pro­jek­to „Kie­mai“ ren­gi­ny­je dis­ku­tuo­da­mi hu­mo­ris­tai Ri­mas Ša­paus­kas ir Pau­lius Amb­ra­ze­vi­čius ran­da at­sa­kymą į klau­simą, kodėl mūsų tėvai ir mes pa­tys juo­kiamės iš skir­tingų da­lykų.

Broniai gimdo bronius

1992 m. radijo stotis „Radiocentras“ pradėjo transliuoti kultiniu tapusį juodojo humoro projektą „Radioshow“. Kartu su juo prasidėjo ir iki tol radijo DJ dirbusio R. Šapausko humoristo karjera, nors ši profesija anaiptol nebuvo jo svajonė.

„Gyvenime aš joks humoristas. Esu ramus žmogus, specialiai juokelių neieškau, bet humoristu tampi labai paprastai. 1991–1993 m. buvo juokingi laikai, matei tam tikrus reiškinius, archetipus. Iš to gimė „Radioshow“ ir personažai, kurie nebuvo kieno nors personifikacijos, nors daugelis galvojo kitaip. Iš tiesų jie atspindėjo tam tikras socialines grupes, kurios taip elgėsi, taip šnekėjo. Jie buvo lengvai atpažįstami – iš čia ir mūsų sėkmė. Tokių česlovų ir bronių buvo daug. Iš esmės jų visada bus, nes broniai toliau gimdo bronius“, – pasakoja R. Šapauskas.

Jis pamena, kad, kuriant „Radioshow“, buvo nemaža improvizacijos. Pirmąsias laidas R. Šapauskas su ilgamečiu partneriu Algiu Ramanausku-Greitai įrašinėjo, nesitikėdami sulaukti pripažinimo, todėl scenarijaus nerašė, iš anksto nesiruošė, kvailiojo ir tiek. „Iš tos improvizacijos išėjo ir daug šlamšto, ir, aišku, daug neblogų dalykų“, – atvirauja R. Šapauskas.

Politkorektiškumas uždėjo apynasrį

1995 m. „Radioshow“ persikėlė į televiziją, kurioje R. Šapausko ir A. Ramanausko-Greitai duetas sukūrė daugiau laidų: „Orbitą“, „Ragus“.

Dėmesio jiedu tuomet sulaukdavo ne tik iš žurnalistų bei gerbėjų, bet ir iš policijos – juodojo humoro meistrams retkarčiais tekdavo rašyti pasiaiškinimų dėl nacionalinės ir rasinės nesantaikos kurstymo, smurto propagandos, chuliganizmo, pornografijos, valstybinių simbolių išniekinimo ir pan. Vis tik tuo problemos su teisėsauga ir baigdavosi.

„Kažkada kalbėjome su Algiu, kad tokio „Radioshow“ arba tokios „Orbitos“, kokią tuo metu darėme, daugiau niekada nebepadarysime. Tie laikai, kai su policininko uniforma miesto centre, užsilipęs ant daužomos mašinos, šaudai iš pistoleto, baigėsi. Pabandyk čia, kieme, padegti mašiną filmavimui – kils daugybė problemų. Esame Vakarų Europa ir tokio spontaniškumo būti tikrai nebegali. Matyt, naujos kartos humoras neatsiejamas nuo politkorektiškumo, kuris uždėjo apynasrį. Ribos nustatytos, jų peržengti nevalia – pilkų zonų nebėra. Ateityje toji užtvanka arba praplyš pačia bjauriausia banga – juoksimės iš visko ir labai baisiai, arba ir toliau būsime visuomenė, kuri sakys: žinai, brolyti, taip juokauti nepadoru“, – mintimis dalijasi R. Šapauskas ir priduria: kiekvienam laikmečiui – savas humoras.

Humoras – kaip ekonomika

Šio laikmečio humoristas, vienas iš „Humoro klubo“ įkūrėjų Paulius Ambrazevičius dabartį ir ateitį mato šiek tiek kitaip – laisvą, be apribojimų. Ypač daug laisvės suteikia sužydėjusi „stand-up“ kultūra, kuri, anot P. Ambrazevičiaus, leidžia būti savimi, nebepriklausyti nuo personažo. Per „stand-up“ pasirodymus, šaržuodami ir šiek tiek hiperbolizuodami, humoristai dalijasi tuo, ką patys patyrė, kas jiems svarbu. „Didieji komikai yra filosofai. Jie pasakoja ne tik juokelius. Jie pasakoja, kaip mato, kaip suvokia pasaulį. Ir jų klausosi tūkstančiai žmonių“, – sako P. Ambrazevičius.

Jis pripažįsta: R. Šapausko ir A. Ramanausko-Greitai, Rolando Kazlo kuriamos laidos turėjo įtakos „Humoro klubo“ kartai, norėjusiai atrasti savitą balsą. „Bet turbūt kaip ir kiekvienoje jaunimo mini revoliucijoje – turėjome pasakyti, kas mūsų priešai, kad galėtume juos nugalėti, nuo jų atsiskirti. Jais tapo anekdotų pasakotojai –
norėjome atitolti nuo šios klasikinės Lietuvos humoro tradicijos, kurioje buvo daug ksenofobiškų dalykų, homofobijos, mizantropijos. Paskui, žinoma, kampai apsigludino – laikui bėgant, supratome, kad vietos yra visiems“, – sako P. Ambrazevičius.

Laikui bėgant, jis teigia supratęs ir dar vieną dalyką: kuomet kalba pasisuka apie humorą, žmonėms patinka galvoti apie save geriau, negu yra iš tikrųjų. „Atsimenu vieną pavyzdį. Kartą žiūrėjome Oskaro Koršunovo „Meistrą ir Margaritą“. Spektaklis puikus, Nacionalinis dramos teatras, žiūrovai išsipustę, bet labiausiai visi juokėsi, kai Begemotą vaidinantis aktorius maivėsi ir raitė užpakalį. Humoras yra kaip ekonomika, kuri parodo, ką iš tikrųjų žmonės perka ir naudoja. Todėl galbūt reikėtų nustoti apsimetinėti, nes mus gali prajuokinti ir koks nors juodesnis, ne toks subtilus juokelis“, – sako P. Ambrazevičius.

Mendelejevui – lentelė, Šapauskui – Budulis

Paklaustas, ar yra kuo nors įstrigę pasirodymai Šiauliuose, humoristas pasakoja kartą susidūręs su padauginusiu ir jį nuolat pertraukinėjusiu šiauliečiu. Jis iš pradžių gavo gerą niuksą nuo kito žiūrovo, o tuomet buvo išvestas apsaugos. Nepaisant nemalonumų, šiaulietis kitą rytą parašė P. Ambrazevičiui ir atsiprašė už savo elgesį.

R. Šapauskui Šiauliai asocijuojasi su sapnu, kuriame gimė vienas žinomiausių ir baisiausių jo personažų – Budulis. Sakosi pats jo išsigandęs.

„Sapnuoju, kad esu Šiauliuose, „Max’o“ pramogų centre – ten vykdavo DJ suvažiavimai iš visos Lietuvos. Prie manęs prieina žmogus su kostiumu, sako: „Tu čia groji groji, sustabdyk muziką, anekdotą suskelk, papasakok ką nors.“ Aš jam: „Gal eik tu toliau.“ Jis nueina ir vėl grįžta. Sako: „Tu, manau, nesupratai.“ Aš vėl savo. O tuomet atsisuku ir pamatau, kad į mane atskrenda kumštis. Gaunu taip stipriai, kad nukrentu tarp laidų, tarp daiktų. Atsikeliu ir prieš mane stovi pabaisa – gyslota, galva įaugusi į pečius – ir sako man: „Žinai, nuo ko gavai?“ Aš: „Ne.“ Ji man: „Nuo Budulio.“ Taip, kaip Dmitrijus Mendelejevas susapnavo savo lentelę, taip aš susapnavau Budulį“, – juokiasi R. Šapauskas.