„Aš jau tu­riu daug dip­lo­mų ir dar vie­no ant sie­nos ne­be­ka­bin­siu. Mo­ky­siuo­si aš dar tik­rai ne kar­tą gy­ve­ni­me, bet mo­ky­tis rei­kia to, kas iš tie­sų įdo­mu ir rei­ka­lin­ga,“ – stu­di­juo­ti tik dėl po­pie­riaus ryž­tin­gai at­si­sa­ky­tų vie­na my­li­miau­sių Šiau­liuo­se ir vie­na iš ne­dau­ge­lio ša­ly­je hi­po­te­ra­peu­tė Jur­gi­ta Rut­kie­nė. (Aud­ro­nio Rut­kaus­ko nuo­tr.)
Angle down Atgal

Hi­po­te­ra­peu­tai vos ne­ta­po šar­la­ta­nais

Hi­po­te­ra­peu­tai ir ki­ti pa­na­šių sri­čių spe­cia­lis­tai praė­ju­sią sa­vai­tę vos ne­ta­po šar­la­ta­nais – jei ne­baig­tų al­ter­na­ty­vio­sios me­di­ci­nos ma­gist­ro stu­di­jų Klai­pė­dos uni­ver­si­te­te. Lai­mė, nuo lie­pos įsi­ga­lio­jan­čiam LR pa­pil­do­mo­sios ir al­ter­na­ty­vio­sios svei­ka­tos prie­žiū­ros įsta­ty­mui, vos prieš dvi sa­vai­tes pa­tai­są spė­jo pa­si­ra­šy­ti pre­zi­den­tas: me­di­ci­ni­nis, ve­te­ri­na­ri­nis, so­cia­li­nis, psi­cho­lo­gi­nis, me­ni­nis ir ki­tas ati­tin­ka­mos sri­ties tu­ri­mas aukš­ta­sis ar jam pri­ly­gin­tas iš­si­la­vi­ni­mas – pa­kan­ka­mas.
 

Gyveno nežinioje

Hipoterapija (sveikatinimas žirgais) – nebenaujiena sveikatos priežiūros praktikoje – niekur nedingo: jos nauda nepaneigta, užsiėmimai tebevyksta, tačiau moksliniai tyrimai ir sistemingas specialistų darbas pakibo ant plauko. Šiaulių regione situaciją apsunkino vienu metu sutapę du dalykai. Pirma, Šiaulių universitetui tapus VU Šiaulių akademija, nebeliko Sveikatinimo, hipoterapijos ir sporto centro (toliau, – hipoterapijos centras), darbuotojai atleisti, moksliniai tyrimai nutrūko.

Antra, šių metų lie-
pos 1 d. įsigaliojęs LR papildomosios ir alternatyviosios sveikatos priežiūros įstatymas reikalavo, kad visi praktikuojantys terapeutai būtų baigę alternatyviosios medicinos mokslus.

Kineziterapeutė Jurgita Rutkienė, jau daugelį metų užsiimanti hipoterapija, kaip ir kiti jos kolegos nuo pat įstatymo priėmimo sausį jau pusmetį gyveno nežinioje – ar galės dirbti toliau su savo pacientais ir žirgais. „Panašu, kad reikės būtent Klaipėdos universiteto papildomosios ir alternatyviosios medicinos magistro išsilavinimo. Tiesą sakant, aš jau turiu daug diplomų ir dar vieno ant sienos nebekabinsiu. Mokysiuosi dar tikrai ne kartą gyvenime, bet mokytis reikia to, kas iš tiesų įdomu ir reikalinga,“ – studijuoti tik dėl popieriaus ryžtingai atsisakytų viena mylimiausių Šiauliuose ir viena iš nedaugelio šalyje hipoterapeutė Jurgita.

Išties jos kvalifikaciją liudija net keturi profesinio ir aukštojo mokslo diplomai: veterinarijos felčerės, socialinio psichologo ir pedagogo, kineziterapeuto, taikomosios kūno kultūros magistro, neskaitant dar dviejų sertifikatų – hipoterapijos kursų Čekijoje ir jojimo instruktoriaus.

„Mes tikrai norime to įstatymo. Jei mes liečiamės prie žmogaus, ypač tokio žmogaus, kuris turi problemų, tai su juo turi dirbti specialistas, o ne bet kas, kokią knygelę paskaitęs. Mes turime atsakingai žiūrėti į žmogų ir suteikti jam saugias ir kokybiškas paslaugas. Tas įstatymas – puiku, bet mes esame dabar nežinomybėje“, – dėl įstatymo būtinybės ir atsakingo požiūrio įsitikinusi hipoterapeutė Jurgita.

„Dar nie­kas ne­pa­gy­dė nei au­tis­to vai­ko, nei ce­reb­ri­niu pa­ra­ly­žiu­mi ser­gan­čio vai­ko, nei pa­cien­to, ku­ris pa­ty­rė in­sul­tą.  (Aud­ro­nio Rut­kaus­ko nuo­tr.)
„Dar nie­kas ne­pa­gy­dė nei au­tis­to vai­ko, nei ce­reb­ri­niu pa­ra­ly­žiu­mi ser­gan­čio vai­ko, nei pa­cien­to, ku­ris pa­ty­rė in­sul­tą. (Aud­ro­nio Rut­kaus­ko nuo­tr.)

Apeidinėtų įstatymą

„Žmonės atvažiuoja ir žino, pas ką atvažiuoja, jie žino, kas tai yra. Jei pagal įstatymą aš negalėsiu taikyti hipoterapijos, tai kodėl negaliu mokyti jojimo? Gal ir negerai tai yra, bet, jei tai vienintelė galimybė…“ – pasiryžusi neapleisti savo pacientų buvo Jurgita, nors moteriai aiškiai nepriimtinas toks įstatymo apeidinėjimas.

Laimė, to turbūt neprireiks. Kai iki įstatymo įsigaliojimo buvo likusios vos 13 dienų, naują jo pataisą pasirašė prezidentas Gitanas Nausėda, kuris kaip tik neseniai ir buvo apsilankęs Kurtuvėnų regioninio parko žirgyne. Ten jis buvo sužavėtas vykdomomis hipoterapijos programomis ir labai nustebo išgirdęs, kad nutrūkusi žirgyno ir hipoterapijos centro bendradarbiavimo sutartis, nes hipoterapijos centro tiesiog nebeliko. Tuo tarpu daugelyje šalių tokie centrai yra kuriami ir finansuojami kaip universitetų ar ligoninių padaliniai. Prezidentas įpareigojo patarėjus pasidomėti situacija.

Naujoji įstatymo pataisa nebereikalauja papildomų diplomų iš specialistų, turinčių aukštąjį išsilavinimą ar jam atitinkančią kvalifikaciją vykdomai veiklai. To užtenka licencijai gauti. Tas įstatymas susijęs ne tik su gyvūnų terapija, bet ir su visomis alternatyviosiomis sveikatinimo paslaugomis.

Gyvūnų terapijos projektas

Iki VU ir ŠU susijungimo gyvavęs neakademinis padalinys – Sveikatinimo, hipoterapijos ir sporto centras – buvo vienas iš gyvūnų terapijos projekto vykdytojų. Projekto tikslas – sukurti gyvūnų (delfinų, hipoterapijos žirgais, šunų kanoterapijos) taikymo metodikas tam tikromis ligomis sergantiems vaikams ar suaugusiems. Taip pat svarbu nustatyti bei įvertinti poveikį gyvūnų gerovei. Pavyzdžiui, kiek gali žirgas dirbti, kad jaustųsi gerai, arba šuo, kad būtų pajėgus ir laimingas. Tyrimų atlikta tiek, kiek spėta. Nelikus hipoterapijos centro, veiklą perėmė Neįgaliųjų jojimo asociacija.

Centras atliekamiems tyrimams buvo įsigijęs brangios diagnostinės įrangos, kuri buvo naudojama stebint žmogų ir gyvūną užsiėmimų metu. Dabar gi viskas liko Šiaulių akademijos sandėliuose. Neįgaliųjų jojimo asociacijos specialistai gali tik patys vizualiai vertinti situaciją.

Anksčiau hiporetapeutas užsiėmimo metu galėdavo labiau sutelkti dėmesį į saugą, į veiksmą, o duomenis fiksuodavo įranga. Kai kurių dalykų turbūt net neįmanoma panaudoti, pavyzdžiui, benzoplatformos, kuri kaip kilimėlis dedama ant žirgo nugaros, ji fiksuoja ir į kompiuterį siunčia duomenis, kaip dirba žmogaus raumenys.

Buvusi hipoterapijos centro vadovė Agnė Savenkovienė sako, kad ne tik tyrimai sustojo, bet ir nebeliko galimybės Šiaulių regiono gyventojams gauti nemokamų hipoterapijos paslaugų. Šiuo metu pagal besibaigiantį tęstinį projektą 64 pacientai gauna po 10 užsiėmimų, kuriuos finansuoja Šiaulių miesto ir rajono savivaldybės.

Projektas baigsis rugpjūtį. 20 min. užsiėmimo įkainis geranoriška Kurtuvėnų žirgyno iniciatyva ir bendradarbiavimo su jau nebeegzistuojančiu hipoterapijos centru buvo apie 20 Eur. Po to neįgaliems gyventojams liks tik privačių, tikėtina, brangesnių, paslaugų galimybė, nes Neįgaliųjų jojimo centras nėra viešas juridinis asmuo, ir, anot A. Savenkovienės, negali kreiptis finansavimo.

Antra, kai kurie nuo sausio iš hipoterapijos centro atleisti specialistai jaučiasi nusivylę, nuvertinti ir galbūt net nebeketina užsiimti hipoterapija, nes tai – sunkus, atsakingas darbas, asmeniniu laiku po pagrindinių darbų.

Hipoterapijos poreikis viršija galimybes

J. Rutkienė, hipoterapija užsiimanti kaip papildoma veikla, šiuo metu priima apie 15 vaikų, kai kurie lankosi privačiai. Visų norinčiųjų priimti neįmanoma fiziškai.

Žirgyne sutiktų vaikų pakalbinti tėvai sako, kad jau po kelių užsiėmimų vaikas keičiasi: jei bijojo – nustoja bijoti žirgo, pagerėja nuotaika, sutvirtėja judesiai, koordinacija. Mums, sveikiems, tai atrodytų nedidelis pokytis, o neįgaliesiems – jau pasiekimas.

Gyvūnų terapija, kaip bebūtų gaila, tikrai negydo, bet gali itin padėti: ji sustiprina tam tikrus raumenis, atpalaiduoja spazmus, gerina koordinaciją, judesius, jau nekalbant apie emocinės ir psichologinės būsenos gerėjimą.

„Žirgas veikia fiziškai. Bet ar tik fiziškai? Atsisėdi ant žirgo, sėdi aukštai, matai visą aplinką, bendrauji su šiltu gyvūnu, kuris tave priima tokį, koks esi. Tarkim, sėdi visą laiką vežimėlyje ir žiūri į visus iš apačios prašančiu žvilgsniu, o ant žirgo tu juos visus matai iš aukštai“, – apie pojūčius paciento akimis kalba Jurgita.

Mokslas daro stebuklus, o alternatyvioji medicina juos kuria darbu

Šiuolaikinės medicinos pažanga, gydymu ir mokslu, kartais prilygstančiu stebuklams, Jurgita neabejoja. „Tačiau dar niekas nepagydė nei autisto vaiko, nei cerebriniu paralyžiumi sergančio vaiko, nei paciento, kuris patyrė insultą. Labai gaila, bet, jei smegenys mirė – niekas nebeįdės naujų. Tada reikia dirbti iš to, kas liko. Jei žmogui pasaulis atrodo kitaip, tai mūsų pareiga – padėti prisitaikyti jam prie pasaulio su savo suvokimu“, – apie alternatyviojo gydymo tikslą sako Jurgita.

Žmogus, sergantis cerebriniu paralyžiumi, tiesiog negali nei suprasti, nei savo kūnu pajusti, ką reiškia pačiam vaikščioti ar stovėti. „Ir tada gali pasitelkti žirgą ir padėti pajusti judesį – tuomet mes jau galime mokytis. Jei žmogus patyrė insultą, tai didžiulis skirtumas yra, ar jis tik gulės lovoje, ar galės pats nueiti iki tualeto, o galbūt nueiti iki parduotuvės“, – darbo prasme neabejoja hipoterapeutė.

Paveldėta trauka

Žirgai Jurgitą žavėjo nuo pat vaikystės. Ji kolekcionavo visus kalendorius, pašto ženklus, atvirukus, šokolado popierėlius ar bet kokią spaudos iškarpą, susijusią su žirgais. Tokios nenugalimos traukos Jurgita negalėjo paaiškinti niekaip kitaip, kaip – paveldėjo iš be galo žirgus mylėjusio senelio, kurio net neteko matyti.

Baigusi mokyklą, net įgyti veterinarijos žinių ji nusprendė tuometėje Gruzdžių žemės ūkio mokykloje vien todėl, kad ten buvo žirgynas, kuris, deja, vėliau buvo uždarytas, žirgai išparduoti. Dirbti jauna mergina ketveriems metams grįžo į tėviškę. Bet svajonė apie žirgus neapleido: Jurgita savarankiškai mokėsi vokiečių kalbos, planuodama išvykti į Vokietiją dirbti žirgyne.

Lemiamu likimo spyriu tapo sunkus plaučių uždegimas. „Guliu ligoninėje ir galvoju: o jei aš dabar numirsiu, tai mano žirgų svajonė taip ir liks neįgyvendinta! Grįžusi iš sanatorijos, parašiau atleidimo iš darbo prašymą, nors neturėjau ateičiai jokio plano. Bet, pasirodo, Dievas man jau turėjo kitų planų“, – tuomet 22-ejų metų mergina nebeketino atidėlioti gyvenimo ateičiai.

LR pre­zi­den­tas Gi­ta­nas Nau­sė­da, ne­se­niai ap­si­lan­kęs Kur­tu­vė­nų re­gio­ni­nio par­ko žir­gy­ne, nu­ste­bo su­ži­no­jęs, kad hi­po­ter­api­jos cent­ro Šiau­liuo­se nuo šių me­tų ne­bė­ra. (Ro­ber­to Dač­kaus nuo­tr.)
LR pre­zi­den­tas Gi­ta­nas Nau­sė­da, ne­se­niai ap­si­lan­kęs Kur­tu­vė­nų re­gio­ni­nio par­ko žir­gy­ne, nu­ste­bo su­ži­no­jęs, kad hi­po­ter­api­jos cent­ro Šiau­liuo­se nuo šių me­tų ne­bė­ra. (Ro­ber­to Dač­kaus nuo­tr.)

Susapnuota darbo vieta

Iš Kupiškio kilusią Jurgitą į Šiaulių kraštą tuomet atviliojo Kurtuvėnų žirgynas. Perskaitė straipsnį apie šį žirgyną ir taip susižavėjo, kad brolio paprašė ją atvežti pažiūrėti. Tik atvykusi, mergina pati pasiprašė priimama į bet kokį darbą, kad tik su žirgais. Deja, jokios laisvos darbo vietos tuo metu nebuvo.

Po savaitės sulaukė Kurtuvėnų regioninio parko direktoriaus Rimvydo Tamulaičio skambučio – pokalbis dėl darbo turėjo vykti senajame svirne. Lipant iš mašinos, iškrito moneta, kurios pasilenkusi paimti Jurgita išvydo vaizdą: „Raudonų plytų pastatas (ten oficina) – prieš akis. Ir man viskas aišku, nebėra ko net kalbėti – čia aš dirbsiu. Aš tą pastatą kažkada seniai mačiau sapne. Čia tokia šiek tiek mistika, nors nesu aš tokia mistikė“, – pati iš savo pranašystės juokiasi Jurgita.

Ir Jurgita pradėjo dirbti arklininke. „Nes, kaip besisuko pokalbis, apie kokias pareigybes kalbėjomės, kaip vėliau man sakė direktorius, akivaizdžiai matėsi, kad tau rūpi tik žirgai“, – begaliniu nuoširdumu priartinusi savo svajonę pamena Jurgita. Ji vėliau dirbo ir trenere, žirgyno administratore, hipoterapijos programų savanore. Paskui vėl nėrė į mokslus.

O dabar pagrindinis irgi mėgiamas darbas – kūdikių kineziterapija ankstyvosios terapijos tarnyboje. Anot specialistės, abi veiklos, kineziterapija poliklinikoje ir hipoterapija žirgyne, viena kitą labai papildo ir nė vienos ji atsisakyti neketina.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Rekomenduojamas video turinys


Taip pat skaitykite