V. Janulevičius. Kodėl Lietuvai reikia nutraukti „sandėlio logiką“ ir taikyti „1–1–1“ taisyklę“

Prieš kelerius metus Europa gyveno iliuzijomis, kad saugumo klausimus už mus išspręs kiti. Šiandien tokia iliuzija, nors joje ir yra dalis teisybės, gali smarkiai suklaidinti. Migracijos krizė, dronų išpuoliai, hibridinės atakos, Kremliaus agresija, Kinijos vis agresyvesni žingsniai Azijoje ir pasaulio prekybos grandinėse – visa tai primena, kad saugumas nėra tik karių ar dokumentų klausimas. Jis prasideda nuo gamybos pajėgumų, nes be jų net stipriausios sąjungos lieka pažeidžiamos. Gamyba yra ta investicija, kurią vertina ir mūsų partneriai – tik tie, nuo kurių priklauso tiekimo grandinės, yra laikomi patikimiausiais sąjungininkais. Kitaip tariant, saugumas be gamybos yra tik iliuzija.

Dronai virš Lietuvos – nebe pratybos

Liepos pabaigoje į Lietuvą iš Baltarusijos įskrido dronas su sprogmenimis. Tai jau nebėra hipotetinė grėsmė – tai realybė. Jeigu šiandien negalime užtikrinti patikimos oro gynybos nuo pavienių bepiločių, kaip rytoj gintumės nuo šimtų ar tūkstančių? Kaip taikliai pasakė eurokomisaras Andrius Kubilius – mums reikia „dronų sienos“, nes hibridinės grėsmės tampa kasdienybe.

Ukrainos patirtis parodė, kad antidroninės sistemos, akustiniai jutikliai, mobilūs REW vienetai turi būti diegiami nedelsiant. Tai reiškia – remti vietos kūrėjus, dronų startuolius, elektroninės kovos sprendimų gamintojus čia, Lietuvoje. Kiekviena diena delsimo reiškia, kad esame atviri provokacijoms.

NATO 5 proc. BVP – testas gamybai

NATO sprendimas iki 2035 m. skirti gynybai 5 proc. BVP – istorinė naujiena. Tačiau procentai savaime nieko neapgina. Šiandien klausimas jau nebėra apie „kiek“. Tai jau seniai klausimas apie „kur“ ir „kada“ — kur bus pagaminta amunicija, jeigu reikės penkiskart daugiau sviedinių, ir kas tai pajėgs padaryti laiku.

Europa jau patyrė fiasko – neįvykdė pažado Ukrainai pristatyti milijono artilerijos sviedinių per metus. Tai įrodymas, kad politinė valia be gamybos pajėgumų yra tik deklaracija. Prisiminkime Šaltojo karo pamokas: tikrasis atgrasymas buvo gamyba, technologijos ir greitis gamyklose, o ne nuolatinės kalbos apie susirūpinimą konferencijose.

Finansų rinkos jau tai suprato: 2025 m. Europos gynybos indeksas išaugo 51 proc., o „Rheinmetall“ akcijos pakilo net 163 proc. Tačiau, kad ir kaip norėtųsi, kad būtų kitaip, bet kapitalo rinkų reakcija negarantuoja faktinių gamybinių pajėgumų plėtros – tai tik signalas, kad investuotojai jau suprato grėsmės mastą.

Teisybės dėlei reikia pripažinti, kad gamyba Europoje galų gale taip pat ima augti. „Financial Times“ analizė rodo, kad ginklų gamyklos Europoje plečiasi trigubai spartesniu tempu nei prieš karą: per regioną atsirado apie 7 mln. kvadratinių metrų naujų gamybos plotų, daugiausia skirta amunicijai ir raketoms. Vien tik „Rheinmetall“ planuoja išauginti 155 mm šaunamų sviedinių gamybą nuo 70 000 vienetų 2022 m. iki 1,1 mln. per metus iki 2027 m.

Bet Lietuva turi ne tik sveikinti šiuos pokyčius, bet ir realiai juose dalyvauti. Tai mūsų visų ir mūsų pramonės šansas. Lietuva, labiausiai pramoninė Baltijos valstybė, privalo nutraukti „eilės prie užsakymų“ logiką. Turime tapti ne numeriu eilėje prie užsakymų, o tiekėjais – nes tik tie, nuo kurių priklauso tiekimas, ir yra ginami labiausiai.

„Sandėlio logika“ turi virsti „gamybos logika“

Šiandieninė realybė be užuolankų diktuoja paprastus dalykus: amerikietiškos ginkluotės reikia laukti metus ar ilgiau. Politico rašo, kad dar 2022 m. JAV finansavo 18 HIMARS sistemų pardavimą Ukrainai – tačiau „Lockheed Martin“ gamykla jų iki šiol nepristatė. Tas pats su „Patriot“ oro gynybos raketomis ir aukšto sprogumo artilerijos sviediniais – jų pristatymai buvo stabdomi, net kai jau buvo paskirta finansinė parama.

Ukrainos pareigūnai pripažįsta: „mes neturime pasirinkimo“ – reikia ieškoti kitų kelių, nes amerikietiškos eilės ilgos. O ir prioritetai, kaip jau dabar suprantame, ne visai Europos, ką jau kalbėti apie Ukrainą, pusėje. Europos šalys šiandien svarsto naujus mechanizmus – pirkti JAV ginkluotę už savo pinigus, kad paskui perduotų ją Ukrainai. Akivaizdu: tradicinis tiekimo modelis stringa, o gamyba tampa esminiu ribojančiu faktoriumi.

Ką tai reiškia Lietuvai? Kai kilo klausimas dėl paramos Ukrainai, visuomenėje skambėjo paprastas, bet pavojingas argumentas: „atidavėme tai, kas mums gyvybiškai reikalinga“. Tai ne tik emocinė reakcija. Tai simptomas, kad neturėjome užprogramuoto atsargų atstatymo ir gamybos pajėgumų rezervo. Kitaip tariant, perdavimas buvo suprantamas kaip tam tikras nusiginklavimas.

Bet tokia logika yra pasenusi. Taip greitai keičiantis technologijoms ir karo taktikai, saugumo garantija nebėra didelis sandėlis (nepasiteisino net agresorei Rusijai). Saugumo garantija yra gamybos greitis ir gebėjimas prisitaikyti.

„1–1–1“ principas: paramos daugiklis, o ne nuostolis

LPK siūlo aiškią taisyklę: kiekvienas perdavimas Ukrainai = 1 vnt. atkuriamas Lietuvos atsargose + 1 vnt. užsakomas papildomai rezervui. Tokia strategija reikštų, kad dovana frontui nebėra minusas Lietuvai – tai užsakymo impulsas mūsų gamykloms. Toks „1–1–1“ principas remtųsi  JAV „backfill“ praktika (perdavimas = atstatymas) ir Lenkijos bei Norvegijos patirtimi, kai kiekviena dovana Ukrainai virto nauju užsakymu jų pačių pramonei.

Tam būtina:

Kinija – tylusis, bet lemiamas veiksnys

Vokietijos užsienio reikalų ministras Johannas Wadephulis Tokijuje įspėjo: be Kinijos paramos karas Ukrainoje nebūtų įmanomas. Būtent Pekinas šiandien yra didžiausia dvejopo naudojimo prekių tiekėja Rusijai, nuo mikroprocesorių iki dronų komponentų. Be to, Kinija išlieka svarbiausia Maskvos naftos ir dujų pirkėja, taip tiesiogiai finansuodama karo mašiną.

Tačiau Kinija yra ne tik Rusijos partnerė. Ji pati tampa sistemine grėsme pasaulio saugumui. Jos ekonominė ekspansija Azijoje, Afrikoje ir Europoje siejama su prekybos grandinių žlugdymu ir priklausomybių kūrimu. Pekinas sąmoningai investuoja į kritinius sektorius – nuo retųjų žemių kasybos iki baterijų pramonės – kurdama strateginį „Achilo kulną“ Vakarams. Retųjų žemių, ličio, titano priklausomybė šiandien yra Europos pažeidžiamiausia vieta.

Nors pati Kinija pati išgyvena ekonominius sunkumus: nekilnojamojo turto sektoriaus krizę, jaunimo nedarbą, lėtėjantį BVP augimą, tai ją daro dar agresyvesnę tarptautinėje arenoje – Pekinas ieško išorinių pergalių tam, kad paslėptų vidaus problemas.

Todėl visa Europos Sąjunga turi siekti savarankiškumo – nuo žaliavų perdirbimo iki jų panaudojimo gynybos technologijose. Tik stiprindama savo tiekimo grandines, ES galės atsilaikyti tiek prieš Kremliaus karą, tiek prieš Pekino spaudimą. Lietuva, kaip pramoninė ir technologinė ekosistema, gali ir privalo būti šios grandinės dalis.

Ką turime padaryti Lietuvoje

Mūsų pareiga – išnaudoti šį geopolitinį lūžį. Lietuva turi viską: technologijas, įmones, žmones, sąjungininkus. Reikia tik vieno – politinės valios ir greičio.

Todėl LPK siūlo:

Saugumas šiandien nebe apkasai, o gamyba, inovacijos, greitis. Jeigu mes turėsime gamybos linijas, būsime jų dalimi Vakaruose – būsime patikimi partneriai, kurie bus svarbūs visai NATO. O kartu gaivinsime ir visą mūsų pramonę, šiuo metu išgyvenančią ne pačius geriausius laikus ir dėl geopolitinės padėties, ir dėl Trumpo tarifų, ir dar dėl eilės priežasčių. Dar kartą primenu – Lietuva yra pramonės valstybė ir tokia turi likti.

Jeigu savo pramonės  neturėsime – būsime tik prašytojai, stovintys begalinėse eilėse. O prašytojai, būkime atviri, niekada nebūna saugūs.