– Kaip nusprendėte apsigyventi Grenlandijoje?
– Norėdama gauti magistro laipsnį, turėjau atlikti praktiką, susijusią su arktimi ir marketingu, tad išsiuntinėjau savo gyvenimo aprašymą (CV) po įvairias šalis. Tuomet atlikau praktiką Suomijoje ir gavau interviu pasiūlymą iš vienos kompanijos Grenlandijoje. Po interviu vasarai gavau darbą Grenlandijoje, o po pirmo mėnesio man pasiūlė pasilikti ilgesniam laikui. Iškart įsimylėjau Grenlandiją: didinga, kvapą gniaužianti gamta, malonūs bei pozityvūs žmonės, – tai tik kelios priežastys dėl kurių nusprendžiau gyventi ir dirbti Grenlandijoje.
– Koks buvo pirmasis įspūdis atvykus?
– Iškart, nusileidus į Ilulissat miestą, pajutau, kad tai vieta, kur gamta yra arčiausiai žmogaus. Į Grenlandiją atvykau gegužės pabaigoje ir, išlipusi iš lėktuvo, iškart pajutau neįtikėtinai gaivų orą. Vienas iš labiausiai kvapą gniaužiančių vaizdų buvo vandenynas, skalaujantis krantą – jame plaukiojo įvairių formų ir dydžių ledkalniai.
– Kaip sekėsi pirmaisiais gyvenimo Grenlandijoje mėnesiais?
– Studijas baigiau Danijoje, buvau pripratusi gyventi toli nuo namų, tad pirmieji mėnesiai nebuvo sunkūs. Juos prisimenu kaip įspūdžių kupiną laiką. Vienas iš stebinančių fenomenų Grenlandijoje – baltosios naktys. Tai nuostabus reiškinys, kai saulė nenusileidžia žemiau horizonto ilgiau nei 2 mėnesius. Naktys primena nesibaigiantį saulėlydį, besikeičiantį į saulėtekį. Man, kaip fotografei, tai buvo viena iš daugelio priežasčių įsimylėti Grenlandiją.
– Kuo išskirtinė šalies kultūra ir gyventojai?
– Žmonės čia išsiskiria nuoširdumu. Sunku tai paaiškinti, bet pabandysiu pateikti pavyzdį. Per tokias šventes, kaip gimtadieniai ar krikštynos, Grenlandijos gyventojai turi tradiciją surengti „Kaffemik“. Tai – susibūrimas, kurio metu sukviečiami draugai, kaimynai ir pažįstami (jeigu tai vyksta nedideliame miestelyje – kviečiami visi). Tai lyg atvirų durų diena, kurios metu susirinkusieji vaišinasi kava, pyragais bei tortais. Žmonės ateina pasisveikinti, išgerti kavos, pabendrauti, ir tai vyksta visą dieną. Šis išskirtinis šventės paminėjimas atskleidžia, kokie atviri ir draugiški yra čia gyvenantys žmonės.

– Tikriausiai nemažai žmonių Grenlandiją įsivaizduoja kaip atšiaurų, šalčio sukaustytą kraštą. Kokios iš tikrųjų ten gyvenimo sąlygos?
– Grenlandija yra dvylikta didžiausia šalis ir didžiausia sala pasaulyje, tad papasakoti, koks klimatas visoje Grenlandijoje, yra sudėtinga. Tačiau Ilulissat mieste, kuriame aš gyvenau (šiuo metu Inesa gyvena Grenlandijos sostinėje Nuuk, – aut. past.), vidutinė vasaros temperatūra yra 8 laipsniai šilumos, o šalčiausią žiemos mėnesį vidutinė temperatūra siekia 15 laipsnių. Nors skaičiai nėra dideli, tačiau jutiminė temperatūra kitokia nei Lietuvoje, nes Grenlandijoje oras daug sausesnis.
– Kaip pramogauja ten gyvenantys žmonės?
– Kaip ir daugelyje Europos miestų, žmonės eina į kiną, spektaklius, kavines, keliauja po Grenlandiją bei kitas šalis. Grenlandijoje išlikęs tradicinis gyvenimo būdas, populiaru žvejyba, medžioklė, kelionės šunų kinkiniais ir laivais. Įdomus faktas, kad Grenlandijoje nėra kelių, jungiančių du miestus, tad pagrindinės transporto priemonės yra laivai bei lėktuvai, žiemą galima keliauti sniego motociklais ar šunų kinkiniais.
– Ką patartumėte svajojantiems nuvykti į Grenlandiją?
– Patarčiau pradėti taupyti ir planuoti. Pirkti lėktuvų bilietus, viešbučius ir keliones verta bent trimis mėnesiais anksčiau nei planuojate keliauti. Viskas priklauso nuo miesto ir metų laiko, kuriuo norite aplankyti Grenlandiją. Jei svajojate išbandyti keliones šunų kinkiniais, sniego motociklais, stebėti šiaurės pašvaistes ir patirti arkties žiemą, keliaukite sausio – balandžio mėnesiais. Jeigu norite plaukioti laivu, baidare ar irklentėmis aplink ledkalnius, mėgautis baltosiomis naktimis – keliaukite nuo gegužės pabaigos iki rugsėjo. Grenlandijoje brangu, tačiau kelionės į arktį įspūdžiai išliks ilgam.
– Ar pasiilgstate Lietuvos?
– Žinoma, pasiilgstu. Prieš metus, grįžusi į Lietuvą, supratau, kaip pasiilgau medžių, miško ir gamtos kvapo po lietaus. Grenlandijai būdinga tundros augmenija bei arktinės dykumos, tad miškų čia, deja, nereikėtų tikėtis.
– Ačiū už pokalbį.
Liucija Ališauskaitė