Gyvenimas džiazo ritmu

Vilnius
Andželika Bagočiūnienė Etaplius žurnalistas
Šaltinis:  Etaplius.lt

Akyliausi širvintiškiai pastebėjo, kad jau kurį laiką Dalia Kiaulevičiūtė pasivaikščioti eina ne viena. „O taip, – kvatojasi Dalia, – dabar turiu naują draugą ir rūpestėlį – dviejų mėnesių labradorą vardu Džiazas. Tai mano gyvenimo draugo dovana, kad jam būnant komandiruotėse nenuobodžiaučiau ir turėčiau daugiau priežasčių pajudėti, pasivaikščioti. Džiazas spėriai keičia mano įpročius. Esu priversta anksčiau keltis, dienotvarkė priklauso ne vien nuo manęs. Ir į darbą dažnai keliaujam kartu, jis jau spėjo tapti Musninkų saviveiklininkų numylėtiniu.“

– Tai dabar gyvenate Džiazo ritmu?

– Džiazo mano gyvenime tikrai netrūksta.

Šitaip smagiai prasidėjo mudviejų su Dalia pokalbis apie jos gyvenimo vingius.

„Esu pirmos kartos širvintiškė, – pasakoja Dalia. – Mano tėtis yra iš Anykščių, mama – žemaitė.“

– Kokie keliai atvedė juos į Širvintas?

– Pirmiausia čia atvažiavo tėčio mama – mano močiutė. Atitarnavęs kariuomenėje, tėtis atvažiavo pas ją. Čia ir susitiko su mama, atvykusia į Širvintas pagal paskyrimą. Po ketverių metų draugystės jiedu susituokė ir susilaukė vienturtėlės – lepūnėlės, t. y. manęs. Mano vaikystė buvo nuostabi. Gyvenom Sodų gatvėje, turėjom nuostabius kaimynus: Petkevičių, Rudokų, Barbaravičių šeimas, puikiai su visais bendravom, tiek tėvai, tiek vaikai. Čia ir mano meilė muzikai prasidėjo. Joną Barbaravičių vadinu savo pirmuoju mokytoju ir patarėju. Jis pirmasis kažkaip įžvelgė mano vokalinius gebėjimus ir kartu su savo sūnumi Aidu paruošė „Dainų dainelės“ konkursui. Puikus buvo laikas, deja, antroje klasėje jis baigėsi.

– Kas nutiko?

– Mano tėveliai taip ir nepamilo Širvintų. Tėtis nutarė grįžti į gimtuosius Anykščius, kuriuos be galo mylėjo ir myli. Man tai buvo smūgis. Praradau draugus, patekau į visai kitokią aplinką, suprastėjo mokymosi rodikliai. Su laiku viskas normalizavosi, apsipratau. Juk neįmanoma nepamilti Anykščių. Atsirado draugų, dainavau chore, apskritai buvau veikli. Bet Širvintos iš gyvenimo neišnyko. Su draugais susirašinėjau, visos atostogos buvo praleidžiamos pas močiutę. Aš ir dabar sakau, kad Širvintos mano gimtinė, o Anykščiai tėviškė, nes ten gyvena tėveliai.

– Bet gyvenime buvo ir Vilniaus laikotarpis?

– Taip, po mokyklos įstojau į Vilniaus konservatoriją chorinio dirigavimo studijuoti. Baigus konservatoriją, buvo galimybė tęsti studijas Muzikos akademijoje. Deja, tuomet susirgo tėtis ir planus teko keisti, tiesiog nebebuvo finansinių galimybių. Bet sostinės nepalikau. Įsidarbinau muzikos mokytoja, taip pat privačiai studijavau vokalą Operos ir baleto teatre.

O dar mano gyvenime buvo ir trumpas kaunietiškas laikotarpis. Ten gyvenusi draugė pakvietė atvykti. Tuomet Muzikinio teatro choras ieškojo dainininkų, įsidarbinau ten. Darbas patiko, bet Kaunas taip ir neprilipo. Po metų grįžau į Vilnių. Sukausi keliuose darbuose: mokykloje, privačiame vaikų darželyje, taip pat privačiai mokiau vaikus muzikos. Gyvenau pas nuostabią moterį, su kuria tapome artimos tarsi seserys. Atrodė, kad taip ir bus visada.

– Tai kada ir kaip vėl grįžote į Širvintas?

– Mirė mylima močiutė, liko jos butukas. Galvojom jį parduoti, bet aš, pačiai sau netikėtai, pareiškiau: „Aš važiuoju ten gyventi.“ Taip 2003 metais grįžau į gimtinę.

– Nepasigailėjote sprendimo?

– Niekada. Man šis butas labai brangus, juk tai močiutės butas. Čia sklando jos dvasia, čia praleista daug laimingų vaikystės dienų. Bet nustebino kai kurių širvintiškių reakcija į tokį mano žingsnį. Viena kaimynė tiesiai pareiškė: „Geri žmonės čia negrįžta.“ Ir dar pridūrė: „Širvintose gyvendama vyro tikrai nesusirasi, čia padorių vyrų nėra.“ Tiesiog juokinga.

– Ir kaip su tuo gyvenimo draugu buvo?

– Atėjo laikas, atsirado ir draugas. Beje, jis žemaitis, o aš juk irgi pusiau žemaitė, taigi bendrumo esama nemažai (juokiasi).

– Darbą greitai radote?

– Porą metų dar važinėjau į Vilnių, bet tada nutariau , kad laikas gyventi sėsliau (juokiasi) ir įsidarbinau Musninkų kultūros namuose. Penkiolika metų čia darbuojuos.

– Ir kokia buvo pradžia?

– Nelabai sklandi. Pradžioj musninkiečiai nelabai manimi pasitikėjo. Bet sulaukiau pagalbos ir palaikymo iš tuometinių rajono kultūrinės veiklos vadovių S. Ušackienės ir V. Majerienės, taip pat seniūnės B. Jankauskienės. Pamažu viskas stojo į vietas, radome bendrą kalbą. Džiaugiuosi, kad mano darbo laikotarpiu Musninkuose susikūrė kaimo kapela, kurios gyvavimo dešimtmetį jau atšventėme. Pastebėjau, kad pykstu kažkur išgirdusi neigiamą atsiliepimą apie Musninkus ar musninkiečius ir tuoj puolu aiškintis. Vadinasi, tai jau savas kraštas.

– Kiek žinau, vien darbu Musninkuose neapsiribojate?

– Turėjau ir turiu įvairios veiklos. Penketą metų dirbau su Neįgaliųjų draugijos ansambliu „Viltis“, tai buvo nuostabus laikotarpis. Puikus kolektyvas, nuostabūs žmonės. Daug važinėjom po konkursus, apžiūras ir niekada nelikdavom be prizinės vietos. Buvo be galo gaila atsisveikinti su šiuo darbu, bet su tais žmonėmis ir šiandien susitinkam ir bendraujam.

Trejetą metų savanoriavau Kiauklių moterų ansamblyje „Vilkesa“, padėjau savo gerai draugei Astai Amankavičienei. Jau aštuonetą metų dirbu Kernavėje Gyvosios archeologijos dienose. Ten vedu įvairius edukacinius renginius ir pristatymus. Net nesinori to vadinti darbu, man tai tiesiog poilsis ir atgaiva.

Medžiotojų draugijos šventėms padedu paruošti scenarijų ir vedu tas šventes. Medžiotojai labai išradingi žmonės, jų šventės linksmos ir įdomios. Stengiuosi ir aš ten savo indėlį įnešti(juokiasi).

– Dažnai tenka jus matyti ir vedant renginius rajono Kultūros centre...

– Kai reikia, tai reikia. Ir koncertuojam, ir vedam. Mūsų darbas tuo ir įdomus, kad yra proga pavažinėti po rajono filialus, pakoncertuoti, susipažinti su kitų veikla, pasikviesti į svečius. Puikus būdas susipažinti su viso rajono žmonėmis.

– Kaip šiandien jaučiatės Širvintose?

– Čia jaučiuosi gerai ir patogiai. Nenorėčiau iš čia išvažiuoti ne savo sprendimu. Dirbsiu tiek, kiek būsiu reikalinga, eisiu ten, kur mane kvies.

Štai taip šiandien gyvena kultūros darbuotoja Dalia Kiaulevičiūtė. Kiek jos gyvenime džiazo, žino tik ji pati. Mes galime tik palinkėti, kad jo niekada nepritrūktų.