Angle down Atgal

Gydytojas neurologas: Parkinsono liga žmogaus kūne gali „slėptis“ ir kelis dešimtmečius

Nors Parkinsono liga neišgydoma, bet laiku kreipęsi pagalbos į medikus, pacientai gali prailginti kokybiško gyvenimo tarpsnį, gauti kompleksinę pagalbą ir išmokti gyventi su šia liga“, – sako gydytojas neurologas Donatas Zailskas, 2019 m. tapęs pirmuoju gydytoju Lietuvoje, išlaikiusiu Europos neurologų tarybos egzaminą ir įgijusiu Europos neurologų tarybos nario vardą (angl. Fellow of European Board of Neurology, FEBN). Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje (RVUL) dirbantis gydytojas pabrėžia, kad drebančios rankos dar nereiškia Parkinsono ligos ir ragina atkreipti dėmesį į kitus simptomus.

 

Specializuojatės judėjimo ir judesių sutrikimų srityje, todėl sutinkate nemažai pacientų, kuriems diagnozuojama Parkinsono liga. Ar šią diagnozę pacientai priima kaip nuosprendį, kokia būna jų reakcija?

Kaip ir susidūrus su bet kuria kita liga, kiekvieno žmogaus reakcija sužinojus Parkinsono ligos diagnozę skiriasi. Manau, tai priklauso nuo daugelio veiksnių, pavyzdžiui, nuo paciento supratimo apie Parkinsono ligą, jo lūkesčių dėl ateities, esamo gyvenimo būdo ar net ankstesnių patirčių lankantis pas sveikatos priežiūros specialistus. Vieniems ši žinia tikrai netikėta ir nemaloni, kiti į konsultaciją ateina Parkinsono ligą jau įtardami. RVUL yra tretinio lygio ligoninė, todėl konsultacijos atvykstantys pacientai neretai prieš tai jau būna pabendravę su medikais ir „prisijaukinę“ Parkinsono ligos diagnozės galimybę. Bet kuriuo atveju, stengiuosi pacientams kuo išsamiau papasakoti apie ligą: kaip ji gydoma, kaip progresuoja ir ko galima tikėtis ateityje. Visgi, kaip ir su daugeliu patirčių gyvenime, tik pagyvenęs su Parkinsono liga, žmogus iš tikrųjų supranta, ką tai reiškia ir kokie iššūkiai jo laukia.

Parkinsono liga dažniausiai siejama su vyresnio amžiaus žmonėmis. Ar tikrai ja gali susirgti tik ši visuomenės grupė?

Nors žinių apie Parkinsono ligą kasmet daugėja, jos priežastys didžiąja dalimi yra nežinomos, todėl daugumos žmonių (apie 95 proc. sergančiųjų) Parkinsono liga priskiriama idiopatinei, t. y., atsirandančiai savaime arba be aiškios priežasties. Tarp visų vyresnių nei 65 m. žmonių, savaimine Parkinsono liga serga apie 1 proc., o didėjant amžiui, daugėja ir sergančiųjų. Tad šiuo požiūriu – taip, Parkinsono liga daugiausiai yra vyresnių žmonių liga, o amžius – vienas pagrindinių žinomų idiopatinės Parkinsono ligos rizikos veiksnių.

Visgi, tai nereiškia, kad tik vyresni žmonės gali ja susirgti – Parkinsono liga gali pasireikšti net vaikystėje. Tokiais atvejais, ankstyvas ligos pradžios amžius yra lemtas genetinių ligų. Bet noriu pabrėžti, kad tarp jaunų žmonių Parkinsono liga reta: mažiau nei 5 proc. visų sergančiųjų ji prasideda iki 50 metų amžiaus.

Dar vienas su Parkinsono liga siejamas stereotipas – drebančios rankos. Ar drebančios rankos būtinai reiškia Parkinsono ligą ir kokiais kitais simptomais ši liga gali pranešti apie save?

Tai labai svarbus klausimas: rankų drebėjimą lengva pastebėti, todėl būtent šis simptomas asocijuojasi su Parkinsono liga ir žmones dažnai „nuveja“ pas gydytojus. Tačiau rankų drebėjimų būna įvairių, ir ne visi jie būdingi Parkinsono ligai.

Siekdami diagnozuoti Parkinsono ligą, pirmiausia ieškome vadinamojo ramybės tremoro – drebėjimo, atsirandančio tada, kai raumenys yra visiškai atsipalaidavę, žmogus tuo metu jais „nesinaudoja“. Ligai progresuojant, drebėjimas gali tapti įvairesnis ir pasireikšti veiksmo metu, pavyzdžiui, laikant rankas tam tikroje padėtyje ar jomis atliekant judesius. Jei žmogus skundžiasi, kad naudojantis stalo įrankiais jam dreba rankos, iš karto pradedu įtarti, kad tai greičiausiai ne ramybės tremoras, ir vien dėl to per daug išsigąsti galimos Parkinsono ligos diagnozės nereikėtų.

Vienas motorinis simptomas dar nereiškia Parkinsono ligos, todėl ieškome kitų ir žiūrime, ar jų užtenka žmogaus būklę priskirti tam tikrų simptomų deriniui – parkinsoniniam sindromui. Jei taip, jis vertinamas žmogaus ligos eigos, kitų sveikatos būklių ar atliktų tyrimų kontekste ir tik tada, remiantis diagnostikos kriterijais, nustatoma Parkinsono ligos diagnozė.

Kiti paminėtini motoriniai simptomai yra: vis didesnis judėjimo ir judesių lėtėjimas, judesių sukaustymas ir, kai kuriais atvejais, pusiausvyros sutrikimai bei kritimai. Taip pat gali keistis žmogaus balsas, smulkėti rašysena, sunkėti smulkių judesių motorika (pavyzdžiui, sagų užsisagstymas), lėtėti eisena ar trumpėti žingsniai. Žingsniuojant kuri nors ranka gali mosuoti mažiau, pats žmogus gali tapti lėtesnis, jo laikysena – kumpti. Visus šiuos požymius gali pastebėti pats žmogus ar jo aplinkos žmonės.

Motoriniai Parkinsono ligos simptomai žmones atveda į konsultaciją su gydytoju. Ar ligos pradžia siejama būtent su jais?

Motorinių simptomų atsiradimo pradžia paprastai laikoma Parkinsono ligos klinikinio pasireiškimo pradžia. Tačiau tai toli gražu nereiškia, kad Parkinsono ligos žmogaus kūne iki tol nebuvo: prieš jiems atsirandant būna premotorinis Parkinsono ligos laikotarpis, galintis trukti net ir daugiau nei 20 metų. Visus tuos metus žmogus gali gyventi su kitokiais, nemotoriniais simptomais, nė neįtardamas, kas jo laukia ateityje. Nemotorinių simptomų būna labai įvairių: nuotaikos pokyčių, virškinamojo trakto, miego sutrikimų ar uoslės pasikeitimų, kurie žmogų lydi tiek ankstyvose, tiek vėlyvose ligos stadijose. Neretai jie sukelia daugiau problemų nei motoriniai simptomai, todėl nemotorinių simptomų gydymas yra itin svarbi Parkinsono ligos kontrolės dalis.

Panašu, kad „išgliaudyti“ diagnozę – tiek Parkinsono, tiek kitų neurologinių ligų – yra tikras iššūkis. Kaip gydytojams neurologams pavyksta su juo susidoroti?

Kaip matyti iš Parkinsono ligos diagnozės pavyzdžio, procesas tikrai nėra paprastas, tačiau neretai neurologai ligas gali įtarti vien žmogui įėjus į kabinetą. Žinoma, tam reikia daug teorinių žinių ir praktinės patirties – dažnai susidurti su įvairaus pobūdžio sveikatos sutrikimais.

Ištirti nervų sistemą gali prilygti iššūkiui – juk ją sunku pamatyti, pasiekti ar paimti medžiagų ištyrimui. Pavyzdžiui, biopsiją galime atlikti tik kraštutiniais atvejais. Dėl to neurologijoje yra daugiau nežinomųjų nei kitose medicinos srityse. Turime ypatingai daug dėmesio skirti paciento anamnezei, skundams: pavyzdžiui, ką ir kaip pasakoja pacientas, kokius specifinius žodžius vartoja apibūdindamas nusiskundimą, juos „išversti“ į medicininę kalbą ir priskirti vienai ar kitai ligai. Kitas žingsnis – paciento apžiūra ir neurologinis ištyrimas, kai „dekonstruojame“ žmogaus nervų sistemos funkcijas ir mėginame įvertinti, ar pažeidimas yra, ar jis vienas, kuri nervų sistemos vieta pažeista. Kartais būklės stebėjimas gali tęstis ne vienerius metus, kol galiausiai atsiranda simptomas ar požymis, padedantis užčiuopti ligą.

Visa tai primena nuolatinį užuominų ieškojimą, savotišką detektyvą. Tai, manau, neurologiją paverčia labai humaniška specialybe. Neretai jaučiu, kad žmonės yra dėkingi vien už išklausymą ar kruopščią apžiūrą. Tereikia kantrybės ir laiko, kurio, deja, dažnai trūksta.

Grįžkime prie Parkinsono ligos. Jei motoriniai simptomai atsiranda tik ligai pažengus, gal galite patikslinti, kada žmogui jau reikėtų sunerimti ir kreiptis į neurologą?

Sunerimti reikia pirmiausiai tiek, kiek simptomai trukdo žmogaus gyvenimo kokybei. Šiuo metu nėra gydymo metodo, kuris sulėtintų Parkinsono ligos progresavimą, galima taikyti tik simptomus slopinantį gydymą. Todėl sakyti, kad žmogus atvyko „per vėlai“ būtų netikslu. Žinoma, nesikreipęs laiku, jis galbūt prarado kokybišką gyvenimo tarpsnį, kurį galėjo turėti tinkamai suvaldžius esamus ligos simptomus. Be to, gali pasitaikyti ir antrinių komplikacijų, pavyzdžiui, traumų dėl kritimų ar sąnarių kontraktūrų (judesių amplitudės sumažėjimo).

Manau, kreiptis neurologo konsultacijos tikslingiausia atsiradus anksčiau minėtiems motoriniams simptomams. Konsultavimasis ankstesnėse ligos stadijose tvirto atsakymo dėl Parkinsono ligos diagnozės nepateiks, nes šiuo metu ji nustatoma remiantis tik motoriniais simptomais. Kai žinoma diagnozė, tada galima aiškiau planuoti simptominį gydymą ir paciento ateitį.

Ko žmogus gali tikėtis, kreipęsis profesionalios specializuotos pagalbos?

Lietuva savo gyventojams gali pasiūlyti beveik visus pasaulyje taikomus medikamentinius ir nemedikamentinius Parkinsono ligos gydymo metodus. Todėl idealiu atveju pacientas gali tikėtis laiko, dėmesio ir kvalifikuotos kompleksinės priežiūros, atsižvelgiant tiek į nemotorinius, tiek į motorinius simptomus. Tokių pacientų priežiūrą turėtų užtikrinti daugiaprofilinė gydytojų komanda.

Kuo labiau liga progresuoja, tuo sudėtingesnis gydymas tampa: daugiau vaistų, jų tarpusavio sąveikos ir nepageidaujamų reakcijų, mažėjantis vaistų efektyvumas, gretutinių ligų įtaka ir t. t. Kartais gali prireikti net galvos smegenų chirurginio gydymo, kuris jau atliekamas ir Vilniuje, ir Kaune. Parkinsono ligos gydymo procesą suvaldyti sunku – tam reikia žinių, laiko, įvairaus profilio, aukštos kvalifikacijos personalo, kurį rasite RVUL ir kitose didžiosiose šalies ligoninėse.

Parkinsono ligos prevencijos būdų kol kas nėra, liga – neišgydoma. Galbūt visgi turite kokių nors patarimų ar pastebėjimų pacientams?

Ypatingai svarbu stebėti save ir savo artimuosius, atkreipti dėmesį į judėjimo ir judesių pokyčius, kalbėtis tarpusavyje, pasvarstyti, ar nevertėtų pasitikrinti bent pas šeimos gydytoją. Reikia tikrai nedaug, o ankstesnis patekimas pas gydytojus reiškia ankstesnį gydymą ir geresnę gyvenimo kokybę, galimybę pasiruošti ateičiai. Komanda, prižiūrinti Parkinsono liga sergantį žmogų, pirmiausiai prasideda nuo mylinčios, dėmesingos šeimos.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Rekomenduojamas video turinys


Taip pat skaitykite