Gydytojas D. Gibas: „Lazdijuose laiko mėgstamas darbas. Ir žmonės…“
Savo darbą ir šio krašto žmones mylintis Lazdijų ligoninės gydytojas D. Gibas prisipažįsta, jo retkarčiais jį užplūsta ir pesimistinės nuotaikos.
Sveikatos apsaugos ministerijos jau kuris laikas garsiai sakomi ketinimai kai kurių rajonų savivaldybių ligoninėse ženkliai sumažinti jose teikiamų paslaugų skaičių sujudino ir mūsų rajono gyventojus. Reikia Lazdijuose vaikų ligų skyriaus, chirurginio ar užtenka tik terapinio? Nė vienas šiomis dienomis „Lazdijų žvaigždės“ kalbintas mūsų rajono gyventojas „nepasirašė“ už tai, kad Lazdijų ligoninė būtų mažinama, t. y. dalis paslaugų būtų prijungtos prie Alytaus apskrities ligoninės. Jie tvirtino, jog pasitiki Lazdijų ligoninėje dirbančiais medikais ir, bėdai ištikus, nepuola ieškoti pagalbos didžiuosiuose miestuose. O tie, kurie bandė tai padaryti, tvirtina, jog niekam nelinkėtų atsidurti jų kailyje, kol teko laukti eilėje ir... nusivilti dėl tiek mažai jam skirto laiko, trumpos konsultacijos su gydytoju, kurios metu iš jaudulio net dalį savo sveikatos problemų, dėl kurių atvyko, pamiršo papasakoti.
Lazdijuose pacientų daugėja
Lazdijų ligoninėje jau devyneri metai dirbantis gydytojas ortopedas traumatologas Dainius Gibas sako, jog tai, kad Lazdijų ligoninėje pacientų mažiau – tik šios gydymo įstaigos privalumas, o ne trūkumas. Taip yra galimybė atidžiai išklausyti ligonį, su juo aptarti gydymo eigą. „Jei skaičiuosime vien pinigais, gal ir pigiau kai kurias paslaugas perkelti į didmiesčius. Bet žmonėms – tikrai ne geriau. Štai prieš pusvalandį išleidau pacientą, kuris namuose persikirto ranką. Jei Lazdijuose traumatologo nebūtų, žmogui būtų reikėję iki Alytaus ar Marijampolės važiuoti, o ten – laukti eilėje. Paslaugų atitolinimas nuo žmonių – ne pats geriausias problemos sprendimas“, – sako gydytojas.
Tačiau dėl to, jog Lazdijuose – mažiau pacientų, kaip sakė gydytojas D. Gibas, visai nereiškia, jog gydytojams čia mažai darbo. Pacientų yra – ir ne tik nuolat mūsų rajone gyvenančių. Atvyksta iš kitų miestų, su siuntimais, nes kas nors yra rekomendavęs šį gydytoją, kreipiasi laikinai iš užsienio grįžę mūsų tautiečiai, kurie yra drausti. Kiti ir susimoka už suteiktas paslaugas. „Klinikose darbo tikrai ne daugiau kaip pas mus. Tik žmogui dėmesio Lazdijuose daugiau galime skirti, operatyviau suteikti pagalbą“, – džiaugiasi Lazdijų ligoninės privalumais gydytojas. Chirurgai, traumatologai daug pacientų susilaukia iš kaimyninės Kalvarijos savivaldybės. Ne tik dabar, kai savivaldybių merai jau pasirašė oficialią sutartį dėl medicininių paslaugų teikimo, bet ir kiek anksčiau suvalkiečiai atrado Lazdijų ligoninę. „Paklausti, kodėl važiuoja į Lazdijus, o ne į Marijampolę, sako, jog dėl tų pačių eilių, dėl to, kad daug laiko Marijampolėje reikia prasėdėti prie gydytojo kabineto durų“, – pasakoja gydytojas D. Gibas. Jis sako, jog Kalvarijos pacientai šiuo metu sudaro beveik pusę visų, kuriuos tenka jam gydyti.
Mitai apie gydytojų kvalifikaciją
Pokalbio metu gydytojas D. Gibas pats pakreipė kalbą apie gydytojų kvalifikaciją, apie visuomenėje prigijusį skirstymą į „gerus“ daktarus Kaune ir „blogus“ provincijoje. Pasak gydytojo, jis, kaip ir jo kolegos, dirbantys Kaune ar Vilniuje, yra baigę tas pačias studijas aukštosiose Lietuvos mokyklose (ir kai kurie, likusieji didmiesčiuose, mokėsi tikrai ne geriau už jį – aut. past.). Dabar važinėja į tuos pačius kvalifikacijos kėlimo kursus Lietuvoje ar užsienyje. Lazdijuose pagal sudėtingumą galima atlikti beveik tokias pat operacijas kaip ir Kaune. Gyvendamas Veisiejuose, dirbdamas Lazdijų ligoninėje, gydytojas D. Gibas sako nesijaučiantis nei prastesnis kaip gydytojas, nei kuo nors nuskriaustas. „Žinoma, atlyginimai didmiesčiuose didesni. Ir nesuprantu, kodėl traumatologas, dirbantis Panevėžyje, gauna už etatą tiek pat, kiek aš Lazdijuose – už pusantro…“
Praėjusią žiemą jam ir pačiam teko pabūti Kauno klinikų pacientu – ten operavo jo dukrą. Todėl drąsiai gali tvirtinti apie ten egzistuojantį pacientų konvejerį, apie tai, jog gydytojai ten neturi laiko galvoti apie pacientą kaip apie žmogų. Jie mato tik tavo ligą, traumą, problemą... Ir žmogus dėl to nesijaučia ramiai, saugiai. „Bendravimas su pacientu yra būtinas, norint maksimalaus rezultato“, – tvirtina gydytojas D. Gibas.
Grįžo į savo kraštą
Kas labiausiai džiugina Lazdijų ligoninėje, kokie jos privalumai? Į šį klausimą gydytojas atsako nė negalvodamas – puikus kolektyvas, galimybė dirbti normaliu tempu mėgstamą darbą, o labiausiai – tai šio krašto žmonės. Nuoširdūs, neįnoringi, mokantys suprasti. Dėl jų, tvirtina gydytojas D. Gibas, ir pasirinko Lazdijų ligoninę. Jis pats, gimęs ir augęs Veisiejuose, čia baigęs vidurinę mokyklą, sakė niekuomet nesiruošęs nei gydytoju būti, nei juo labiau grįžti į savo kraštą. O sugrįžo. Ir dabar dėl to nė kiek nesigaili. Nors tiesa – turėjo galimybę važiuoti į Uteną, kur atliko rezidentūrą, arba likti Kaune – taip pat buvo pasiūlymų. Kad planavo čia kurtis visam gyvenimui, liudija faktas, jog Veisiejuose, kolektyvinių sodų bendrijoje, dar savo karjeros pradžioje nusipirko sodo namelį, kurį pats pristatė, įrenginėjo, kol šis tapo gyvenamuoju būstu. Jam nesuprantamas kai kurių jo kaimynų požiūris, kad šis turtas – didelė prabanga, kad gydytojai pinigus saujomis semia. Pasak D. Gibo, gydytojų darbas tikrai nepakankamai mokamas. Žinant vien tą faktą, jog nuo studijų pradžios iki rezidentūros užbaigimo praėjo dvylika jo gyvenimo metų. Ne tik atlygio už darbą sistema, bet ir šalies valdžios požiūris į gydytojo darbą yra kliūtis jausti psichologinį komfortą, kurį privalo jausti žmogus, dirbantis mėgstamą darbą. Antai primestas operacijų skirstymas į mažąsias ir didžiąsias. Tarsi gydytojas mažąją operaciją turi atlikti su mažesne atsakomybe ar atidumu... „Kai ateini į darbą, bendrauji su pacientais arba operuoji, tau niekas neturi rūpėti: nei tavo asmeninės problemos, nei skaudantis dantis. Tu negali būti prastos nuotaikos, nes piktas chirurgas yra prastas chirurgas“, – sako gydytojas.
Nenori, kad būtų kaip Norvegijoje, bet...
Ar buvo minčių palikti Lazdijus? Lazdijiečių pripažintas, mylimas ir daug gerų atsiliepimų apie savo darbą nuolat sulaukiantis gydytojas D. Gibas sako, jog tikrai buvę. Tos mintys tai prisimiršta, tai atgyja, ypač kai išgirsta grasinimus mažinti Lazdijų ligoninėje teikiamas paslaugas. Kai pasikalba su užsienyje dirbančiais kolegomis, tiesą sakant, kartais būna gėda jiems pasakyti apie savo gaunamą atlyginimą. Ir ne tik apie savo. Slaugytoja, dirbanti sunkų ir labai atsakingą darbą, gauna nė kiek ne daugiau negu Darbo biržos pasiųsta gatvių šluoti jokios kvalifikacijos neturinti moteris. Dėl to slaugytoja namuose turi didelį ūkį, plantacijas daržovių, šiltnamių. To tikrai neturėtų būti valstybėje, kurioje – tinkamas požiūris į mediciną, į savo valstybės piliečių sveikatą. „Nereikia mums atlyginimų kaip Norvegijoje, bent jau nebūtų tokie žeminantys“, – be emocijų sako Lazdijų ligoninės gydytojas D. Gibas, patvirtinantis, jog jeigu kada nors jam vis tik tektų visam laikui užverti savo kabineto duris Lazdijų ligoninėje, darbo vietos Lietuvoje nesidairytų, važiuotų dirbti tik į užsienį. Žino, jog toks jo pasakymas nepridės jam populiarumo balų, jog dėl to netaps savo šalies patriotu, tačiau galvoti reikia ne tik apie save, bet ir apie savo vaikus...
Visa tai – kol kas tik pamąstymai. „Lazdijuose mane laiko mėgstamas darbas. Ir, žinoma, šio krašto žmonės“, – pakartoja atsisveikindamas.
