Paklausta, kaip jaučiasi gavusi tokį įvertinimą, S. Valkerienė pasvarstė, jog, matyt, taip bandyta atkreipti dėmesį į visus medikus, o ji seniausiai čia dirba, tad tai buvo įprasminta jos asmenyje. Nuoširdžiai savo darbą dirbantis žmogus ir nesitiki įvertinimo, nes jis dirba iš pašaukimo, o ne tam, kad kas jį apdovanotų.
„Nesu aš čia jau kokia ypatinga, – tvirtino gydytoja. – Tiesiog atsakingai dirbu savo darbą. Ir galbūt jau nenorėčiau tiek daug dirbti – nuo 7 iki 16 val. skyriuje ir priėmime dirbu viena. Man užtektų ir pusės etato, bet jaunų gydytojų neateina į Šakius už tokį atlyginimą, be to, neaišku, kiek ilgai gyvuos ir pats Vaikų ligų skyrius. Juk dabar visur girdime kalbant, kad rajonų ligonines norima naikinti.“
Pediatrės manymu, pasvarstymas apie šio apdovanojimo skyrimą būtent jai galėjo atsirasti tuomet, kai viename gydytojų susirinkime dalyvavęs iš Italijos grįžęs kunigas Artūras Sederevičius SJ padėkojo gydytojai už išgelbėtą gyvybę.
„Aš tikrai neprisimenu, nes apie tūkstantį vaikų gydžiau, – atviravo S. Valkerienė. – O jam pasakojo mama, kad rūpinausi juo kaip savo vaiku, kai kūdikystėje sunkiai sirgo.“
Prakalbus apie profesinę patirtį, kuri buvo sukaupta per 47-erius darbo metus, ji prisiminė, kaip 1971 metais gražiai buvo sutikta ir paskirta dirbti pediatre, kai visai jaunutė, po šešerių metų studijų Kauno medicinos institute atvyko į Šakių ligoninę, o 1975-aisiais jau buvo paskirta Vaikų ligų skyriaus vedėja.
„Šakiuose dirbo tokie ypatingo atsakingumo gydytojai Purliai. Purlys – pirmasis Lietuvoje persodino sąnarį, Purlienė dirbo Vaikų skyriaus vedėja. Vėliau jie išsikėlė į Telšius, tačiau ir šiandien yra labai žmonių gerbiami, – pasakojo S. Valkerienė. – Būtent iš Purlienės aš mokiausi atsakomybės ir pareigos jausmo ir net supratimo apie gyvenimą. Būtent ši gydytoja nuolat man kartodavo, kad „ne tiek svarbu, ką šneki su vaikais, kiek svarbu, ką tu darai“. Ji buvo man pavyzdys.“
Perėmusi iš savo mokytojų nuolatinį siekį tobulėti, pediatrė tuo dalijasi ir su jaunaisiais kolegomis, taip prisidėdama prie Lietuvos pediatrijos mokslo progreso. Jos globoje profesinę karjerą pradėję gydytojai Vaidas Urbonas ir Donatas Stakišaitis, apgynę medicinos mokslų daktaro disertacijas, šiandien yra šalyje žinomi specialistai.
Kai gydytoja pradėjo vedėjos darbą, 50-ties vietų Vaikų ligų skyrius buvo tame pastate, kuriame šiandien įsikūrusi Meno mokykla, ji prisimena, kad labai daug vaikų sirgo – skyrius visuomet buvo pilnas, ir darbas buvo tuomet daug sunkesnis, nes vaikai gulėdavo vieni, be tėvų.
„Per mano darbo metus medicinoje pasikeitė visa diagnostika, ypač pediatrijoje. Atsirado daug naujų antibiotikų. Kai atsidarė keliai į Vakarus, mes pamatėme, kad pasaulyje visai kitaip gydoma. Šiandien yra tendencija, kad net žarnyno infekcijoms, net salmoneliozei jau nereikia skirti antibiotikų, kad nepablogintume ligos eigos. Užtenka plauti organizmą iš vidaus lašelinėmis ir skysčiais“, – teigė S. Valkerienė.
„Besikeičiant gydymo metodams, tobulėjant technologijoms, šiandien galima daug greičiau diagnozuoti ligą. Prisimenu, kaip kažkada tyrimų rezultatus gaudavome tik antrą parą. Rentgeno nuotraukas galėjome daryti ribotai, tik ypatingais atvejais, su administracijos leidimu. Šiandien Šakių ligoninės laboratorija daro visus tyrimus, o jų rezultatus gauname per valandą ar dvi, – lygino pediatrė, puse lūpų užsimindama ir apie žmones. – Anksčiau gydytojais buvo labiau pasitikima. Šiandien tėveliai apie ligas „viską“ žino, pasiskaito internete, ir nori greito rezultato.“
S. Valkerienės teigimu, su vaikais jai dirbti smagu. Jie nuoširdūs, atviri, kupini energijos, greitai sveiksta. Matyt, iš vaikų ji ir pasisemia to gyvenimo džiaugsmo, kuriuo kasdien trykšta. Tačiau naujagimių gydymas yra tam tikra specifika. Dirbti su jais Akušeriniame skyriuje jai buvo labai sunku – tai buvo didžiausias iššūkis. Šiandien Šakių gydytojai turi teisę kūdikius gydyti tik nuo 21 dienos amžiaus, nes patiems mažiausiems ligoninė neturi licencijos. Jie siunčiami į naujagimių poliklinikas.
Pasak gydytojos, per tiek metų yra padaryta ir klaidų, ir labai skaudžių, tačiau ne veltui sakoma, kad kas nedirba, tas neklysta. Jos S. Valkerienei kainavo daug nervų ir bemiegių naktų. Gydytoja neneigia, kad ir anksčiau, ir dabar išgyvena dėl kiekvieno savo ligonio. Ypač nervinasi, kai išsiunčia į Kauną. Tuomet skambina ir teiraujasi kolegų, kaip mažasis ligoniukas jaučiasi, kas diagnozuota.
Gydytoja sako, kad nors darbas įtemptas, laiko lieka ir laisvalaikio pomėgiams – knygų skaitymui, sodo puoselėjimui ir, žinoma, kelionėms. Dar sovietiniais metais, kai nebuvo lengva išvykti į užsienio šalis, ji turėjo galimybę pamatyti Vokietiją ir Čekoslovakiją, džiaugėsi kelione į Vidurinę Aziją. Neišdildomą įspūdį jai tada paliko Samarkandas ir jo nuostabūs rytietiški motyvai. Tą patį jausmą gydytoja patyrė praėjusiais metais lankydamasi Maroke.
Su optimizmu į gyvenimą žiūrinti gydytoja atvirauja, kad nors šiandien jos vaikai jau sukūrę savo šeimas ir augina savo vaikus – jos anūkus, kuriuos S. Valkerienė dievina kaip ir kiekviena močiutė, ji širdyje jaučiasi vis tokia pat jauna ir energinga. Tad veiklos, užvėrus ligoninės duris, vedėjai tikrai netrūksta.

Šakių rajono laikraštis „Draugas“