Angle down Atgal

Gy­dy­to­ja Vio­le­ta: „Ta­py­da­ma jau­čiuo­si lais­va“

Dau­ge­liui Res­pub­li­kinės Šiau­lių li­go­ninės gy­dy­tojų ži­nia, kad jų ko­legė neu­ro­logė Vio­le­ta Bu­la­vienė yra ta­py­to­ja, tau­to­dai­li­ninkė, bus la­bai ne­tikė­ta. Vio­le­ta šyp­so­si – ji nie­kam apie sa­vo aistrą jaus­mus lie­ti drobė­je ne­pa­sa­ko­ja. „Ta­py­da­ma jau­čiuo­si lais­va. Turbūt iš­reiš­kiu tai, ko man gy­ve­ni­me trūksta“, – sa­ko ji.

Nors mo­te­ris la­bai mėgsta pieš­ti gėles, ją la­biau­siai ža­vi mo­ters pa­slap­tis, jos iš­li­ki­mas, ne­sut­ram­do­mas būvis. „Ji pa­lai­min­ta ar nu­si­dėjėlė, bet vil­ties ir meilės sau­go­ma“,– šyp­so­si pa­šne­kovė.

Tai – palaima“

Gydytoja Violeta prašo leisti pagalvoti, ar sutiks, kad norime apie ją parašyti. Sako nieko ypatingo nedaranti, mananti, kad jos darbai mažai ko verti. Galiausiai, pasitarusi su vyru Sauliumi, kuris taip pat yra medikas, chirurgas, padrąsinta keturių vaikų nusipurtyti kritiką sau, priima šeimos namuose Medelyne. Net įsileidžia į mažutėlytę, gal kokių 8 kvadratinių metrų dydžio, studiją palėpėje.

Tiesa, vos įžengus pro duris matyti, kad juose gyvena meniškos sielos žmonės – ant sienų pakabinta ne tik Violetos paveikslų, bet ir giminių dailininkų, kolegų tautodailininkų kūrinių, medžio drožinių.

„Ai, čia anūkai piešė“, – juokiasi ji, rodydama į žymekliais apipieštas stiklines duris, vedančias į lauko terasą. Moteris atvira – visišką laisvę suteikė augantiems dviem sūnums ir dviejoms dukroms, leidžia skleistis ir anūkų meniniams polėkiams. Štai paprašė anūkė nupiešti avokadą, Violeta pasiėmė teptuką, dažų ir ant sienos jį nupiešė. Jei griežti žmonės dėl tokio poetiško požiūrio į buitį mažų mažiausiai surauktų kaktą, Violetai tai – tik gyvenimo lengvumas.

Mo­ters pa­sau­lis. „Mo­te­ris su apel­si­nu“. (Vio­le­tos Bu­la­vienės asmeninio archyvo nuotr.)
Mo­ters pa­sau­lis. „Mo­te­ris su apel­si­nu“. (Vio­le­tos Bu­la­vienės asmeninio archyvo nuotr.)

Moteris dvejoja, ar reikia fotografuoti vieną jos darbų, kuris nupieštas ne jos įprastu stiliumi ir kuriame dvi mergaitės. Abi vieno veido, lyg dvynės, bet viena prisipuošusi, o kita su kuprine, basa. „Manęs anūkė klausia, kas čia yra, ji nesupranta, kad čia viena mergaitė. O aš nežinau, kaip jai paaiškinti“, – sako tapytoja, kurios veidas labai panašus į tų mergaičių. Ir ji tarsi sutinka, kad šio paveikslo herojė – šiuolaikinė moteris, kuriai būtina puoštis, atitikti pasaulio madas, standartus, kad būtų kitų priimta. Bet kad jai būtų gera su savimi, galima būti ir basai, bet turėti pakankamai išminties suprasti, kad gyvenimo laimė – paprastume...

„Man jis toks yra šventas. Tai – miško mergaitė“, – kitą savo darbą, nupieštą kone prieš 40 metų, rodo Violeta, jame lyg žalsvame pieno rūke paskendusi tyra siela. Violetos ne vienas prašė šį darbą parduoti, bet moteris to nepadarys nė už jokius pinigus.

„O čia – nepatikėsite, per kiek laiko nutapiau. Tuo metu laukiausi ketvirto vaiko, pamačiau pas sesę katilėlių puokštę ir toks... debesis, kad turiu nupiešti. Per vieną vakarą nupiešiau. Negaliu išpasakoti to jausmo. Tai – palaima. Jauna buvau. Žinokite, jaunystėje viskas drąsiau eina“, – juokiasi pašnekovė.

Mo­ters pa­sau­lis. „Šer­mukš­nių va­ka­ras“. (Vio­le­tos Bu­la­vienės asmeninio archyvo nuotr.)
Mo­ters pa­sau­lis. „Šer­mukš­nių va­ka­ras“. (Vio­le­tos Bu­la­vienės asmeninio archyvo nuotr.)

Eskizai – sąsiuvinių paraštėse

Gydytojos studijoje pakabinta ir jau nupieštų paveikslų, ir tų, ties kuriais dar dirbama. Ji sako mielai įsileidžianti ir anūkus piešti kartu, ir iki šiol neatsistebinti, kaip mažyliai pagauna braižą, kaip geba pajusti linijas... Paskui nusijuokusi rodo savo užrašus – kartais, net sėdėdama darbe savo kabinete, ima ir nupiešia kokį eskizą, kurio ant drobės niekaip neranda laiko perkelti. O kartais eskizas gimsta prieš einant miegoti, per kelias minutes, įsitaisius ant grindų. Į eskizą nugula ir patikusios dainininkės siluetas, pamatytas koncerte...

„Nieko neišmetu nuo vaikystės. Atsiverčiu prieš daug metų darytą eskizą ir man mintis pokšteli, kad galiu kažką padaryti. Užfiksuoju tą jausmą“, – atvirauja ji ir tęsia, kad ne tik vaikystėje, bet ir studijų metais Kaune visos jos sąsiuvinių paraštės buvo pripieštos.

„Medicinos užrašuose, šalia paskaitų, paraštėse dėstytojų portretai buvo nupiešti. Net yra išvarę iš paskaitos, kad nerašau, o piešiu. Jėzau, bet kaip linksma buvo. Visai nieko nebijojau, tik gyvenimas kažkodėl užaugino baimę, kad reikia slėptis. Man liūdna, bet taip yra“, – atsidūsta ji.

Gal prie­š dvi­de­šimt metų, kai Vio­le­ta piešė pa­veikslą „Jau­nystė“, vie­na duk­ra bu­vo gal ket­ve­rių. Pap­rašė ma­mos, kad no­ri pieš­ti kar­tu, ir ši ne­prieš­ta­ra­vo.
Gal prie­š dvi­de­šimt metų, kai Vio­le­ta piešė pa­veikslą „Jau­nystė“, vie­na duk­ra bu­vo gal ket­ve­rių. Pap­rašė ma­mos, kad no­ri pieš­ti kar­tu, ir ši ne­prieš­ta­ra­vo.

Vaikai jai sako nebijoti, bet Violetai tada tektų kovoti. Kova visada atima jėgas, todėl, tai suprasdama, ji renkasi būti upe. Tekėti savo vaga ir kurti. „Tokia ta mano mamiška filosofija“, – šypteli ji.

Savo vaikams ji buvo tolerantiška mama, nekontroliavo, nevertė ruošti pamokų, bet pati buvo auklėjama griežtai. Violeta gimė tremtyje, Krasnojarsko krašte. Grįžę iš tremties tėvai įsikūrė Naujojoje Akmenėje, kur cemento gamyklai reikėjo darbininkų, kai mergaitei buvo dveji metai, – sovietų valdžia neleido tremtiniams grįžti į jų tėviškę Suvalkijoje.

„Tuo me­tu lau­kiau­si ket­vir­to vai­ko, pa­ma­čiau pas sesę ka­tilė­lių puokštę ir toks... de­be­sis, kad tu­riu nu­pieš­ti. Per vieną va­karą nu­pie­šiau. Ne­ga­liu iš­pa­sa­ko­ti to jaus­mo.
„Tuo me­tu lau­kiau­si ket­vir­to vai­ko, pa­ma­čiau pas sesę ka­tilė­lių puokštę ir toks... de­be­sis, kad tu­riu nu­pieš­ti. Per vieną va­karą nu­pie­šiau. Ne­ga­liu iš­pa­sa­ko­ti to jaus­mo.

„Naujojoje Akmenėje buvo daug tremtinių grįžusių. Tėvai sakydavo, kad ten atvažiavo lyg į antrą tremtį. Buvo labai sunku...“ – pasakoja ji.

Jau mokykloje mokytojai pamatė, kad Violeta negali nepiešti. Jos saujoje visada buvo kreida, nuodėgulio gabaliukas. „Vis paišydavau. Taip ir gyvenau paišydama“, – nusijuokia ji. Tiesa, ji lankė Naujosios Akmenės kultūros rūmų vaikų dailės studiją „Saulėtekis“, netgi tapo LTV piešinių konkurso „Mano pasaulis“ laureate.

Bet tėvai pastūmėjo dukrą tapti gydytoja ir teko eiti tuo keliu. „Sugebėjau visas problemas kažkaip nustumti, nematyti jų. Išeidavau vakarais pakalnučių žiūrėti, ieškojau kažko šalia, ir ta upė mane nešė. Man visur sekėsi. Mano močiutė buvo dievobaiminga. Gal todėl sekėsi, kad ji už mane daug meldėsi?“ –nustemba moteris.

Gy­dy­to­jos stu­di­jo­je pa­ka­bin­ta ir jau nu­pieštų pa­veikslų, ir tų, ties ku­riais dar dir­ba­ma. Ji sa­ko mie­lai įsi­leid­žian­ti ir anū­kus pieš­ti kar­tu.
Gy­dy­to­jos stu­di­jo­je pa­ka­bin­ta ir jau nu­pieštų pa­veikslų, ir tų, ties ku­riais dar dir­ba­ma. Ji sa­ko mie­lai įsi­leid­žian­ti ir anū­kus pieš­ti kar­tu.

Pradėjau piešti „tas bobas“

Po studijų Violeta su vyru dirbo Akmenės ligoninėje ir augino du vaikus. Po aštuonerių metų pertraukos gimė dar du vaikai ir, prasidėjus kalboms, kad ligoninė bus uždaryta, šeima persikėlė į Šiaulius, kur gyveno Violetos sesuo, taip pat gydytoja, ir tėvai.

Bet ir dirbdama, ir augindama vaikus moteris sugebėjo tapti tautodailininke. Akmeniškis skulptorius, tapytojas ir medžio drožėjas Stasys Adomaitis, kuris kartu su Violeta lankė vaikų dailės studiją, ėmė skatinti Violetą tapyti. „Jis pirmą aliejinių dažų dėžutę man atvežė, paskatino į parodas paveikslų atnešti. Mano paveikslą autoportretą iki šiol iki šiol pas save laiko namuose, neatiduoda“, – juokiasi ji.

1980-aisiais Violeta tapo tautodailininke, pristatinėjo darbus į parodas, bet paskui laisvą laiką atėmė vaikai. „Nebenuvažiuodavau į parodas, daug bendravau su Vyteniu Rimkumi, Aloyzu Toleikiu, kuris man liepdavo piešti, į plenerus važiuoti. Vaikams augant vis kokį paveikslą į tarpą įkišdavau. Ir tada pradėjau piešti „tas bobas“, – šmaikštauja ji.

Kai Violeta pradėjo piešti moteris, dukros ėmė klausinėti, ar tai jai nėra psichoterapija. „Man lyg ir gėda rodyti nupieštas nuogas moteris. Kiek daug turiu sovietinių baimių... Bet nesinori man jų aprengti. Man labai įdomi moteris, jos pasaulis. Bandau jį suvokti, išsilaisvinti. Tą laisvę ir jaučiu tapydama. Tapydama tiek jaučiuosi laisva... Ir nepadarysiu taip, kaip kiti sako. Padarysiu, kaip man reikia“, – sako dailininkė, pridurdama, kad ir automobilio ji nevairuoja. Važiuoti autobusu – kažkoks stebuklas. Matai, kaip žmonės vienas kitam padeda, gali galvoti, kokia kitų žmonių istorija, kuo jie gyvena...

Stebiuosi namų kertelėmis“

„Stebiuosi namų kertelėmis, kur švyti puodelis, kur tamsa su šviesa susilieja ir išstumia kažką labai tobulą – virš ryto žinių, virtuvės darbų“, – apie save interneto svetainėje, kur pristatomi jos darbai, yra parašiusi moteris. Violeta sako ir šiaip labai mėgstanti rašyti, yra poetė, tad visokių minčių prilietų užrašų knygelių namuose – devynios galybės.

Jai mieliausios ne tos mintys, kurias užrašė pati, bet tos, kurios primena, kaip augo vaikai. Violeta prašo būtinai akcentuoti, kad ji pirmiausia gyvenime yra ne tautodailininkė tapytoja, ar gydytoja. Ji pirmiausia – mama. Moteris yra surinkusi visus lapelius, kurie būdavo klijuojami ant šaldytuvo su nurodymais, ką kuris vaikas turi padaryti – padžiauti skalbinius, nueiti į kirpyklą, išplauti indus ir pan.

„O šalia buvo kažkas nupiešta. Ir vaikai augo tarp tų užrašų, patys kažką prirašydavo ir dabar, paskaičius, taip juokinga. Pavyzdžiui, parašo sūnus, kad visko parašiau, bet pinigų į kirpyklą nepalikau. Arba aš parašau eilėraštį, tada vaikai parašo po eilėraštį. Pas mus buvo visiška demokratija“, – juokiasi mama.

Violeta kalba, kad dirbdama, augindama vaikus ir piešdama tarsi turėjo nesuderinamus dalykus suderinti. „Neįsivaizduoju, kas man duoda tą kantrybę. Gal Dievas man davė tokią upę, kur galiu atsitraukti nuo darbo ligoninėje. Vaikų auginimas man nebuvo jokia problema. Kai jų daug – nebėra problemų, jie vienas su kitu, o tu turi laiko“, – neslepia ji.

 At­min­tis. „Nie­ko neiš­me­tu nuo vai­kystės. At­si­ver­čiu prie­š daug metų da­rytą es­kizą ir man min­tis po­kšte­li, kad ga­liu kažką pa­da­ry­ti. Už­fik­suo­ju tą jausmą“, – at­vi­rau­ja Vio­le­ta.
 At­min­tis. „Nie­ko neiš­me­tu nuo vai­kystės. At­si­ver­čiu prie­š daug metų da­rytą es­kizą ir man min­tis po­kšte­li, kad ga­liu kažką pa­da­ry­ti. Už­fik­suo­ju tą jausmą“, – at­vi­rau­ja Vio­le­ta.

Namus saugo ir besišypsantis rūpintojėlis

Visi Bulavų vaikai baigė muzikos mokyklą, du tapo architektais. Violeta mano, kad kūrybinis polėkis perduodamas genais. Jos senelio tėvo brolis yra Antanas Jucaitis – Lietuvos ir Prancūzijos skulptorius, kuris Studijavo Miuncheno dailės akademijoje, gyveno Paryžiuje, ten dalyvavo „Salonų parodose“ ir Lietuvos ambasados parodoje.

„Mano sesers mergaitė – juvelyrė, mamos pusseserė baigė architektūrą, buvo ištekėjusi už architekto Romo Šilinsko, kuris Druskininkų gydyklą statė. Štai, jo paveikslai kabo“, – ranka mosteli moteris, sakydama kad ir jos mama buvo kūrybinga, siuvinėjo kryželiu.

Beje, Bulavų namus puošia šviesios atminties tautodailininko iš Akmenės Stasio Kinčiaus drožti rūpintojėliai. Kūrėjas, kai šeimai juos dovanojo, sakė, kad jo didžiausias noras – išdrožti besišypsantį rūpintojėlį. „Ir vienas jų mūsų šeimos namuose – besišypsantis. Senukas, Dieve mano, bet mums ir besišypsantį rūpintojėlį padovanojo“, – šypsosi dailininkė.

„Man jis toks yra šven­tas. Tai – miš­ko mer­gaitė“, – kitą sa­vo darbą, nu­pieštą ko­ne prie­š 40 metų, ro­do Vio­le­ta, ja­me lyg žals­va­me pie­no rūke pa­sken­du­si ty­ra sie­la.
„Man jis toks yra šven­tas. Tai – miš­ko mer­gaitė“, – kitą sa­vo darbą, nu­pieštą ko­ne prie­š 40 metų, ro­do Vio­le­ta, ja­me lyg žals­va­me pie­no rūke pa­sken­du­si ty­ra sie­la.
comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite