Gruzinas L. Toria: „Rie­ta­vas yra ir vi­sa­da bus ma­no mies­tas“

Rietavas
Žydrūnas Pilitauskas Etaplius žurnalistas
Šaltinis:  Etaplius.lt

Las­ha To­ria sa­va­no­riau­ja Rie­ta­vo at­vi­ro jau­ni­mo cen­tre. Vai­ki­nas va­sa­rio 5 die­ną į Rie­ta­vą at­vy­ko iš Gru­zi­jos sos­ti­nės Tbi­li­sio. Jis pa­si­rin­ko sa­va­no­rys­tę pa­stū­mė­tas pus­bro­lio ir dėl to nė kiek ne­si­gai­li. Sa­ko, kad ši pa­tir­tis – galimybė at­ras­ti sa­vo gy­ve­ni­mo ke­lią, įgy­ti nau­jų pa­tir­čių, su­si­ras­ti drau­gų, su ku­riais ti­ki­si pa­lai­ky­ti ry­šius, kad ir ko­kia­me pa­sau­lio kam­pe­ly­je be­bū­tų.

Sa­va­no­rys­tė – bū­das at­ras­ti gy­ve­ni­mo ke­lią

Vai­ki­no šei­ma gy­ve­na va­ka­ri­nė­je Gru­zi­jos da­ly­je. Jo ma­ma dir­ba gru­zi­nų kal­bos mo­ky­to­ja, tė­tis – ūki­nin­kas, au­gi­na ir eks­por­tuo­ja rie­šu­tus, tu­ri ne­ma­žą rie­šut­me­džių plo­tą, taip pat yra bi­ti­nin­kas. Šei­mos na­mas yra ne­di­de­lia­me mies­te­ly­je. Po mo­kyk­los bai­gi­mo vai­ki­nas iš­vy­ko į Gru­zi­jos sos­ti­nę stu­di­juo­ti, ten įgi­jo ver­slo ad­mi­nist­ra­vi­mo ba­ka­lau­ro laips­nį. Las­ha tu­ri bro­lį ir se­se­rį, ku­rie gy­ve­na Tbi­li­sy­je. Bro­lis šiuo me­tu stu­di­juo­ja, o se­suo dir­ba ban­ke. Gru­zi­jo­je pri­va­lo­ma, pa­bai­gus stu­di­jas, ei­ti į ka­riuo­me­nę, jei tau nė­ra 26 me­tų. Bū­da­mas ka­riuo­me­nė­je, Las­ha įgi­jo ku­li­na­ri­nių įgū­džių ir grį­žęs pra­dė­jo dirb­ti vi­rė­ju.

Iki at­vy­ki­mo į Lie­tu­vą, nie­ka­da anks­čiau ne­bu­vo iš­vy­kęs į jo­kią už­sie­nio ša­lį. Vai­ki­nas pa­sa­ko­jo, kad pro­gra­ma, siū­lo­ma Eu­ro­pos sa­va­no­rių tar­ny­bos (EST), bu­vo vie­na iš ga­li­my­bių gau­ti vi­zą ir iš­ke­liau­ti į ki­tą ša­lį bei iš­ban­dy­ti sa­ve ki­to­kio­je veik­lo­je. Jo pus­bro­lis per tą pa­čią pro­gra­mą sa­va­no­ria­vo Por­tu­ga­li­jo­je. „Anot pus­bro­lio, tai la­bai ge­ras pro­jek­tas, iš­vy­kus ga­li­ma ke­liau­ti, iš­ban­dy­ti nau­jas veik­las, susirasti draugų, sma­giai leis­ti lai­ką. Tuo­met pamaniau, ko­dėl gi ne“, – sa­kė Las­ha.

Pa­si­bai­gus sa­va­no­rys­tės lai­ko­tar­piui, Las­hos pus­bro­lis stu­di­ja­vo Vil­niu­je ir pa­siū­lė jam Lie­tu­vą kaip įdo­mią ša­lį, ku­rio­je ga­li­ma iš­ban­dy­ti sa­ve sa­va­no­riau­jant. „Kai at­vy­kau, jis iš­vy­ko ir pa­li­ko ma­ne čia vie­ną, bet da­bar aš ne­si­jau­čiu vie­ni­šas. Nors, sa­vai­me su­pran­ta­ma, jau­čiu il­ge­sį. Da­li­nuo­si įvai­ria in­for­ma­ci­ja apie sa­vo kul­tū­rą su žmo­nė­mis, jei ma­tau, kad jiems tai įdo­mu. Pa­sa­ko­da­mas pri­si­me­nu namus, ir ta­da už­plūs­ta sen­ti­men­tai. Kai klau­sau­si gru­zi­niš­kos mu­zi­kos, kū­nu bė­gio­ja šiur­pu­liu­kai. Iš­vy­kęs sve­tur, pra­de­di ki­taip ma­ty­ti sa­vo ša­lį, su­vo­ki, ko­kia ji tau yra bran­gi“, – kal­bė­jo vai­ki­nas.

Sa­va­no­rys­tė Las­hą su­do­mi­no, nes jis no­rė­jo iš­ban­dy­ti ką nors nau­jo. „Vis dar ne­ži­no­jau, ko no­riu iš gy­ve­ni­mo, ieš­ko­jau tin­ka­mos sau vie­tos. Pa­si­ė­miau me­tus atos­to­gų nuo sa­vo anks­tes­nio gy­ve­ni­mo. No­riu pa­kil­ti į kal­no vir­šū­nę ir pa­žiū­rė­ti, kur ve­da ma­no li­ki­mas. Kol kas dar tiks­lo ne­ra­dau, tad lik­siu čia ir ieš­ko­siu to­liau. Aš Lie­tu­vos ne­si­rin­kau, ji pa­ti ma­ne pa­si­rin­ko“, – sa­kė vai­ki­nas.

Kal­bė­da­mas apie sa­va­no­ria­vi­mo pri­va­lu­mus, sa­kė, kad ko­ne svar­biau­sias as­pek­tas yra su­si­pa­ži­ni­mas su nau­jais žmo­nė­mis, ku­rie ta­po jo drau­gais. Taip pat gru­zi­nui pa­vy­ko su­lau­žy­ti ste­re­o­ti­pą, kad ne­ga­li­ma bū­ti drau­gu su sa­vo di­rek­to­riu­mi. Las­ha ma­no, kad lai­kui bė­gant su nau­jais drau­gais už­megz­to ry­šio ne­pra­ras, steng­sis ben­drau­ti to­liau, kad ir kur be­bū­tų. At­ei­ties pla­nų Las­ha ne­iš­da­vė, nes, anot jo, jei gar­siai pa­sa­kys, jie ne­iš­si­pil­dys.

Re­a­ly­bė vi­sai ki­to­kia, nei vy­rau­jan­tys ste­re­o­ti­pai

Vai­ki­nas la­bai daug skir­tu­mų tarp Lie­tu­vos ir Gru­zi­jos ne­pa­ste­bi. Vie­nas iš skir­tu­mų – tai Lie­tu­vos vai­ruo­to­jų drau­giš­ku­mas ir dė­me­sin­gu­mas. „Kai no­ri per­ei­ti ke­lią per pės­čių­jų per­ėją, čia vi­sos ma­ši­nos su­sto­ja. Gru­zi­jo­je nie­kas ne­žiū­ri į li­ni­jas, vi­si va­žiuo­ja kaip iš­pro­tė­ję, ta­čiau tai ne­ste­bi­na, žmo­nės prie to pri­pra­tę. Ži­no­ma, kad la­bai ski­ria­si kal­bos“, – pa­ste­bė­ji­mus var­di­jo vai­ki­nas. Dar vie­nas la­bai nu­ste­bi­nęs da­ly­kas yra lai­ko su­vo­ki­mas. „Čia žmo­nės la­bai punk­tu­a­lūs, jei­gu tu vė­luo­ji į dar­bą, tai jau pro­ble­ma. Jei­gu Gru­zi­jo­je at­si­du­ri dar­bo vie­to­je lai­ku, vi­si gal­vo­ja, kad ser­gi ar­ba esi ne­nor­ma­lus. Abi ša­lys po­so­vie­ti­nės, to­dėl tu­ri­me dau­giau pa­na­šu­mų nei skir­tu­mų, esa­me la­bai pa­trio­tiš­ki žmo­nės. Ne­ma­žai lie­tu­vių, su ku­riais te­ko ben­drau­ti, sa­ko, kad jie ne­no­rė­tų vyk­ti į ki­tas ša­lis. Jei ir iš­va­žiuo­ja dirb­ti, lai­min­gi yra tik gy­ven­da­mi sa­vo gimtinėje. Jū­sų pa­trio­tiš­ku­mas ir tau­tiš­ku­mas su­tei­kia mo­ty­va­ci­jos ir stip­ry­bės in­teg­ruo­tis į šią ša­lį“, – kal­bė­jo Las­ha.

Vos at­vy­kęs į Lie­tu­vą, vai­ki­nas da­ly­va­vo mo­ky­muo­se, ku­riuo­se bu­vo pa­aiš­kin­ta, kad Lie­tu­vos žmo­nės ga­na už­da­ri, ne­ro­dan­tys emo­ci­jų, kai­my­nai ne­si­svei­ki­na vie­ni su ki­tais, sun­ku in­teg­ruo­tis į vi­suo­me­nę ir pan. „Re­a­ly­bė pa­si­ro­dė vi­siš­kai ki­to­kia, nes nuo pir­mų die­nų jau­čiu di­džiu­lį pa­lai­ky­mą. Žmo­nės čia pui­kūs, drau­giš­ki. Ypač jau­ni žmo­nės, ku­rie la­bai per­spek­ty­vūs, man­da­gūs, pui­kūs spor­ti­nin­kai. Čia at­vy­kęs, pir­mą kar­tą žai­džiau bi­liar­dą, tuo­met net ne­ži­no­jau, kaip lai­ky­ti laz­dą. Kol vis­ko iš­mo­kau, nie­kas iš ma­nęs ne­si­juo­kė, o kaip tik pa­dė­jo ir mo­kė. Vai­ki­nai pa­si­i­ma ma­ne žais­ti fut­bo­lo. Pir­mą kar­tą ga­vęs to­kį kvie­ti­mą, šiek tiek iš­si­gan­dau, nes lie­tu­viai la­bai aukš­ti, stip­rūs, gal­vo­jau, kaip aš žai­siu krep­ši­nį ar fut­bo­lą su jais, bi­jo­jau ap­si­kvai­lin­ti. Kar­tą ly­jant at­si­sa­kiau va­žiuo­ti žais­ti, ir man bu­vo pa­sa­ky­ta, kad aš juk ne cuk­rus, ne­iš­tirp­siu. Po to­kio pa­sa­ky­mo ne­li­ko nie­ko ki­to, kaip tik ke­liau­ti žais­ti“, – apie sa­vo veik­las pa­sa­ko­jo sa­va­no­ris.

Pa­tin­ka šven­tės, gam­ta, mies­tas

Vos at­vy­kęs į Rie­ta­vą, vai­ki­nas pa­puo­lė į Už­ga­vė­nių šven­tės šur­mu­lį. Ši šven­tė jį la­bai nu­ste­bi­no ir pra­džiu­gi­no. „Ke­pė­me daug bly­nų, pa­si­puo­šė­me kau­kė­mis, pa­ti­ko tas dūz­ge­sys ir sma­gu­mas. To­kių da­ly­kų Gru­zi­jo­je ne­pa­ma­ty­si. Man tai at­ro­dė kaip pa­sa­ka, la­bai links­ma. Pa­ti­ko ir ne­se­niai bu­vu­si Jo­ni­nių šven­tė“, – pa­sa­ko­jo vai­ki­nas. Iš lie­tu­viš­ko mais­to Las­hai pa­ra­gau­ti te­ko ce­pe­li­nų, sal­džio­jo tin­gi­nio, šal­ti­barš­čių, bul­vių plokš­tai­nio. Anot jo, mū­sų mais­tas pui­kus, ta­čiau šiek tiek per rie­bus. Nors nė­ra di­de­lis bul­vių mė­gė­jas, čia gy­ven­da­mas jų at­si­val­gys il­gam.

„Jau ži­nau pa­kan­ka­mai lie­tu­viš­kų žo­džių, ga­liu klau­sy­da­ma­sis po­kal­bio nu­spė­ti, apie ką kal­ba­ma. Kai ku­rios gra­ma­ti­kos tai­syk­lės yra tos pa­čios. Ži­no­ma, ly­gi­nat kal­bas, yra daug skir­tu­mų. Man mo­ky­tis lie­tu­vių kal­bos šiek tiek leng­viau nei ko­le­gei, at­vy­ku­siai iš Ita­li­jos“, – apie lie­tu­vių kal­bos sub­ti­ly­bes pa­sa­ko­jo vai­ki­nas.

Las­ha sa­ko, kad gy­ven­da­mas Rie­ta­ve mė­gau­ja­si pui­kiu oru, gra­žia gam­ta. Jam pa­tin­ka, kad čia be­veik vi­sur yra miš­kai, daug eže­rų, gra­žių vie­tų, ku­rio­se ga­li­ma po­il­siau­ti.

Vai­ki­nui la­bai pa­tin­ka me­di­niai na­mai, jie jam at­ro­do pa­to­gūs gy­ven­ti. „Dau­gu­ma žmo­nių tu­ri la­bai gra­žius so­dus, dar­žus, nuo­sa­vus na­mus. Gru­zi­jo­je kai­muo­se la­bai tur­tin­gas žmo­gus ga­li tu­rė­ti di­džiu­lį na­mą su gra­žiu so­du, o ki­ti ša­lia gy­ven­ti la­bai var­gin­gai. Lie­tu­vo­je yra ba­lan­sas, vi­si daug­maž ly­gūs“, – mi­nė­jo vai­ki­nas.

At­vi­ra­me jau­ni­mo cen­tre vai­ki­nas pa­de­da or­ga­ni­zuo­ti už­si­ė­mi­mus jau­nuo­liams, tur­ny­rus. Jis pa­de­da už­im­ti jau­ni­mą, kreip­ti juos tin­ka­ma lin­kme. Per įvai­rius už­si­ė­mi­mus su­ku­ria­mas ry­šys, žmonės pa­ma­žu at­si­ve­ria.
Kal­bėdamas apie Rie­ta­vą, Las­ha sa­kė, kad šis mies­tas jam pa­tin­ka. Nors ir ma­žas, ta­čiau la­bai gra­žus. „Man jis gra­žes­nis už kai ku­riuos did­mies­čius. Tu­ri­te gra­žią baž­ny­čią, par­ką, man pa­tin­ka čia gy­ve­nan­tys žmo­nės, tur­gus, ku­riuo vi­si rie­ta­viš­kiai di­džiuo­ja­si. Tarp jų ir aš, nes Rie­ta­vas yra ir vi­sa­da bus ma­no mies­tas“, – sa­kė Las­ha.