Angle down Atgal

Gražuolės raitelės šypseną ilgam užtemdė žirgo spyris

„Žirgas – nekaltas. Aš pati buvau neatidi“, – net suabejoti mylimu augintiniu neleidžia šiandien besišypsanti jauna moteris, iškentusi daugybę sudėtingų operacijų. Po smūgio žirgo kanopa žinomos vilnietės 35 metų Raimondos Palionytės veidas buvo tiesiog sutrintas, išmušti dantys. Šypsenai sugrąžinti prireikė didelės medikų komandos pastangų ir ketverių metų kantrybės.

Gulėjo ant smėlio ir plūdo krauju

 

Neseniai Lietuvos žirginio sporto federacijos generalinės sekretorės pareigas palikusi R. Palionytė iki šiol nerimauja, kai žirgą reikia paleisti nuo pavadžio. Daugiau nei dvidešimt metų jodinėjančią ir žirgus puikiai pažįstančią moterį siaubinga nelaimė nutiko būtent tokią akimirką.

Dieną po varžybų, kai visi ilsėjosi, viena geriausių Lietuvos dailiojo jojimo raitelė Raimonda, kaip įprastai, nusprendė užsukti į Vilniaus žirgyną pavedžioti savo žirgą Bavarą. Norėdama jį paleisti nuo pavadžio Raimonda atsegė sagtelę, tačiau nespėjo atsitraukti ir, laisvę pajutusiam žirgui staigiai šoktelėjus, gavo stiprų smūgį kanopa tiesiai į veidą.

„Žirgas, pajutęs, kad yra laisvas, pašokęs spyrė, taip išreikšdamas savo džiaugsmą, o aš tuo metu praradau budrumą, nes kalbėjau telefonu. Kažkaip sugebėjau išsilaikyti ant kojų, tik pajutau, kad kraujas trykšta fontanu, todėl atsiguliau ant maniežo smėlio“, – siaubingą akimirką prisiminė Raimonda. Jauną moterį ištiko šokas, todėl ji nejautė skausmo ir bandydama sau padėti veikė tiksliai lyg iš pirmosios pagalbos vadovėlio.

Manieže nieko daugiau nebuvo, tad Raimonda suprato, kad privalo gelbėtis pati, nes nukraujuos. Nors beveik nieko nematė per veidu žliaugiantį kraują, sugraibė nukritusį telefoną ir paskambino paskutiniu rinktu numeriu – sesei Vaidai, kuri, išgirdusi žodžius „Greitąją į maniežą!“, suprato, kad ją ištiko didelė nelaimė.

 

Iš ligoninės išėjo sugniuždyta

Po skambučio seseriai į maniežą pradėjo bėgti žmonės. Visi tik aikčiojo iš siaubo – gulinčios merginos veidas atrodė kaip kruvinas mėsos gniutulas – sulaužyta nosis, žandikaulis, sutraiškyti audiniai, sutrintos dantenos, išmušti priekiniai dantys.

Tačiau tik po pusvalandžio atvykę greitosios pagalbos medikai dar ilgai svarstė, kur vežti nukentėjusiąją. Jie iš karto nesuprato, kokias traumas patyrė kraujo klane gulinti moteris – gal lūžęs stuburas, galūnės, pažeistos galvos smegenys? Galiausiai Raimonda buvo nugabenta į Respublikin_tę Vilniaus universitetinę ligoninę, kur jai buvo susiūta į keletą dalių perkirsta nosis ir lūpa, ištrauktas dar vienas klibantis dantis, sutvarstytos žaizdos.

„Tik pakeliui į ligoninę pajutau nežmonišką skausmą ir pravirkau, nes iš aplinkinių reakcijos supratau, kokią sunkią traumą patyriau“, – prisiminė Raimonda.

Tuomet ligoninėje ji praleido penkias dienas. „Mažai ką prisimenu iš to siaubingo laiko. Paprasčiausiai susiuvo mano žaizdas ir paleido. Išėjau negalėdama valgyti, kalbėti, smarkiai sutinusi ir tiesiog sugniuždyta. Gyvenimas sugriuvo per akimirką. Niekas nepasakė, ką daryti toliau, kokios pagalbos ieškoti. Nenoriu vertinti medikų darbo, esu dėkinga už pagalbą“, – kalbėjo Raimonda, savo karjeroje patyrusi ne vieną galūnės lūžį ir patempimą.

Restorane tekdavo išsiimti dantis

Po traumos Raimonda užsidarė namuose. Per dvi savaites ir taip liekna moteris neteko 10 kg svorio, nes beveik nieko nevalgė, o ir vėliau galėjo valgyti tik trintą maistą.

Dantų technikai Raimondai pagamino viršutinių priekinių dantų plokštelę, tačiau ji menkai paguodė. Net įsidėjus šią plokštelę, moters burnoje žiojėjo didelė skylė – nebuvo dantenų skliauto, o prieš valgant plokštelę reikėdavo išsiimti. Po keleto mėnesių artimieji bandydami išjudinti į depresiją grimztančią Raimondą nusivedė į restoraną, tačiau čia išgirdusi klausimą, ką valgys, ji apsipylė ašaromis.

„Ar galite įsivaizduoti, kaip jaučiausi, kai prieš valgį reikėdavo išsiimti dantis? Juos suvyniodavau į servetėlę ir pasidėdavau šalia lėkštės. O neretai padavėjai nukraustę stalą juos nunešdavo, bėgdavau paskui gelbėti savo dantų“, – dabar jau juokdamasi nejaukias situacijas prisiminė Raimonda.

Ašaros ir beviltiškumo jausmas moterį lydėjo kasdien – žaizdos gijo, tačiau vaizdas veidrodyje nesitaisė. „Aplinkiniai guodė, kad viskas susitvarkys. Bet aš skendėjau depresijoje, aš buvau nebe aš. Anksčiau aktyvi ir visur dalyvaujanti, tarsi pradingau, užsidariau namuose, o išeidama iš namų dėvėdavau medicininę kaukę, kuri slėpė veidą. Reikėjo specialistų, kurie ne siuntinėtų vienas pas kitą, o padarytų viską – tiek atstatytų dantų funkciją, tiek atkurtų veido ir šypsenos grožį“, – sakė Raimonda.

Švieži randai neleido skubėti

Raitelė R. Palionytė mano, kad į sostinėje įsikūrusią Ozo estetinės odontologijos ir implantologijos kliniką pateko turbūt neatsitiktinai.

Susipažinusi su šios klinikos įkūrėju gydytoju odontologu Mariumi Gelažansku, išsiaiškino, kad jo tėtis anksčiau buvo Vilniaus raitosios policijos vadas, o ji tuo metu sportavo ir laikė savo žirgą tame pačiame Belmonto žirgyne, tad ir jie ten, galbūt, susitikdavo.

O ir gydytojas M. Gelažanskas gerai prisimena dieną, kai paskambino jo bičiulis ir sako „Mariau, padėk, nelaimė“, ir atvedė į jo kabinetą apsiverkusią Raimondą. Po nelaimingo atsitikimo buvo praėjusios kelios savaitės. Moters sužalojimą medikas prilygino automobilio avarijoje patirtai politraumai.

„Po vienu stogu turime visus reikalingus specialistus, tad kibome į darbą nedelsdami. Tik skubėti negalėjome, apatinė Raimondos veido dalis buvo sumalta, išdraskyta – gijo tarsi viena didelė žaizda, randai buvo labai švieži ir po kiekvieno prisilietimo tekdavo kantriai laukti ir tikėtis, kad viskas gražiai sugis be komplikacijų. Mūsų komandos gydytojai ir dantų technikai dirbo dvejus metus, dar dvejus tobulinome detales, kol sugrąžinome veido ir šypsenos grožį“, – pasakojo M.Gelažanskas.

Nuolatiniai dantys – po dvejų metų

Gydytojo M.Gelažansko vadovaujama specialistų komanda Raimondai atstatė žirgo išspirtą lūžusį žandikaulio kaulą. Tai medikai padarė paėmę kaulo dalį iš jos pačios apatinio žandikaulio kampo ir varžtais prisukę jį priekinių dantų srityje, tačiau savo kaulo Raimondai nepakako, teko panaudoti sintetinį. Trūko ir daug minkštųjų audinių – vėliau teko priauginti dantenas.

„Sunkiausios buvo ne operacijos, o pooperaciniai periodai, kai pacientė vėl ir vėl turėjo saugoti žaizdas, negalėjo įsidėti dantų plokštelės, todėl ilgiems mėnesiams užsidarė savizoliacijoje. Kol sugijo valgė tik trintą maistą ir nuolat skalavo burną dezinfekuodama žaizdas“, – vardijo gydytojas M.Gelažanskas.

Raimonda pirmą kartą nusišypsojo po metų, kai išmetė dantų plokštelę, o gydytojas jai į atkurtą žandikaulį įsuko dantų implantus – dirbtines naujų dantų šaknis ir uždėjo laikinas karūnėles.

Nuolatinius – porcelianinius dantis Raimonda gavo dar po metų. Tačiau, net ir sudėjus dantis, vizitai pas gydytojus nesibaigė, teko tobulinti dantenas – padidinti atkurtų dantenų tūrį, kad jos atrodytų natūraliai. Raimondai buvo atlikta ir rekonstrukcinė nosies operacija.

Veržte veržėsi į žirgyną

Nors Raimonda buvo labai kantri pacientė, prisipažino, kad gydytojų nurodymų klausė ne visada. Į žirgyną ji nuvažiavo netrukus po ligoninės, o jodinėti pradėjo po dviejų mėnesių, nors tam labai prieštaravo jos žirgus tuo metu prižiūrėjusi sesuo Vaida.

Socialiniuose tinkluose Raimonda kreipėsi į žirgų sporto entuziastus, kad šie būtų itin atidūs ir tokios nelaimės nepasikartotų. „Ir gydytojas Marius po visų operacijų ir procedūrų įspėdavo saugotis. Jis net nežino, kad kartą gydama po kaulo atstatymo operacijos nuvažiavau į žirgyną – juk negaliu kitaip, čia visas mano gyvenimas! O žirgas staigiu judesiu savo nosimi skaudžiai užgavo mano nosį, net kraujas pasipylė, bet viskas baigėsi gerai“, – prisiminė Raimonda.

Po nelaimės raitelei nekilo minčių atsisakyti ją taip skaudžiai užgavusio žirgo Bavaro. „Štai ir dabar prieš keletą dienų jis numynė man koją. Per arti atsistojau,“ – paaiškino Raimonda, visiems primenanti, kad bendraujant su žirgais būtina išlaikyti atstumą ir niekada nesiartinti prie jų iš užpakalinės dalies.

Žirgas gali spirti ir kąsti

Dažniausia jojikų pramogautojų klaida patyrusi raitelė vadina tai, kad šie neįvertina, jog didelis ir stiprus žirgas yra ir didelis bailys. Jį gali išgąsdinti paukštelis ar drugelis, o pasibaidęs aplinkiniams žirgas gali pridaryti didelių bėdų.

Kaip žirgas parodo, kad jūsų draugija jam nepatinka? „Jei žirgas laisvas, jis paprasčiausiai paspartins žingsnį ir pasitrauks. Jei pririštas, suskliaus ausis. Tada galima tikėtis puolimo: spyrio ar kandimo – supykęs žirgas gali iškąsti didžiausią raumens gabalą. Tačiau, žinoma, pavojingiausias yra žirgo spyris“, – aiškino R. Palionytė, savo traumą vadinanti pamoka visiems raiteliams.

Raimondai pritaria ir gydytojas M.Gelažanskas, kuris šią nelaimę vadina laiminga, nes dauguma panašių nutikimų, kai arklys įspiria žmogui į galvą, baigiasi mirtimi ir tik ypatingai retais atvejais pavyksta padaryti taip, kad veide neliktų jokių traumos žymių. Gydytojas džiaugiasi ir didžiuojasi puikiu rezultatu ir savo komandos triūsu – teikdami pagalbą Raimondai dirbo daugiau nei dešimt specialistų. 

Alfa.lt

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite