Angle down Atgal

Gražių žmonių gražūs ženklai

Pačiame rajono pakraštyje nusidriekusioje Nemaitonių seniūnijoje gyventojų sodybos šviečia išskirtiniu grožiu ir tvarkingumu, todėl konkurso organizatoriams, pasiryžusiems išrinkti pačias dailiausias, teko nelengvas uždavinys. Apie tai, kokius gėlynus ir žolynus puoselėja šios seniūnijos Varkalių kaimo gyventojai.

Nemaitonių seniūnija žmonių skaičiumi mūsų rajone pati mažiausia – čia priskaičiuojama apie 500 gyventojų. Pats rajono pakraštys, savo kalvotu, akmeningu peizažu užimantis 5785 hektarų plotą, garsus gražuoliu Švenčiaus ežeru, vešliais miškais, legendomis apipintomis vietovėmis, o svarbiausia – auksinės širdies, talentingais žmonėmis. Ko tik čia nerasi – dainininkų, dainuojančių iš kartos į kartą perduodamas dainas, įvairiausių amatų puoselėtojų, audėjų, muzikantų, senolių tradicijų saugotojų... Gražus tas kraštas, kaip ir jo žmonės, ir savo vidumi, ir išore – ne tik ta, kurią gamta davė, bet ir pačių čionykščių gyventojų sukurta ir tebekuriama, nes reikia čia esantiems ir gėlės po langu, ir medžio prie namo, ir gelsvu smėliu nubarstyto takelio...

Po keleto metų pertraukos seniūnijoje ir vėl sumanyta visą tą grožį surinkti į vieną glėbį, užfiksuoti nuotraukose ir visiems kartu susirinkus į Rudens šventę dar kartą vieni kitais pasidžiaugti.

–Gražiausių sodybų nuotraukas rodysime savo salės ekrane, gal ir leidinuką išleisime, - garsiai planuoja Žiežmarių kultūros centro Ringailių padalinio kultūrinių veiklų koordinatorė ir organizatorė, Ringailių folkloro ansamblio vadovė Aldona Kamantauskienė, į kelionę po savo krašto sodybas išsileidusi atostogų metu. Taip jau būna – kai sumanymų daug, darbo valandų pritrūksta, o ir apskritai, Aldona toks žmogus, kuris jų niekada neskaičiuoja.

Šalia fotoaparatu apsiginklavusios ir dulkėtais keliukais automobilį vairuojančios tautinio kostiumo meistrės Dianos Tomkuvienės – ir kelionės šturmanė energingoji Varkalių seniūnaitė Janina Bekešienė. Tad pirmiausiai – į Varkales.

Varkalės tviska tvarka

Varkalės – seniūnijos centras, skaičiuojantis jau 423-uosius metus: pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas dar 1567 metais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės pašauktinių sąrašuose. Ne tik Lietuvos kunigaikščių garbę yra gynę varkališkiai: istorija mena ir aršiais kovas už Lietuvos nepriklausomybę, iš kaimo kilusius partizanus...

Šiandien čia – nedidelė, bet labai tvarkinga gyvenvietė, kur akį pirmiausia patraukia ypatingai tvarkinga ir jauki sodybų aplinka.

– Sodybų tvarkymas Varkalėse paplitęs kaip virusas, kiemai vieni už kitą gražesni, - ne be pasididžiavimo kalba seniūnaitė J. Bekešienė, supažindinusi, kad lankysime tik bendruomenės narių sodybas, nors labai rūpestingai tvarkosi ir tie, kurie į Varkalėse įsigytus namus atvažiuoja tik vasaroti.

Tarsi botanikos sodas

Pirmiausia – į patį Varkalių pakraštį, pas Birutę ir Juozą Gulbickus, kurių namus kasmet apjuosia tikra gėlių jūra.

Kieme – pusiau ramybė. Už gyvenamojo namo langų užuolaidų dar ramiai miega didžiausias vasaros džiaugsmas – kauniečio sūnaus Dainiaus vaikai, tačiau seneliai jau suka ratus po savo sodybą, primenančią nemažą botanikos sodą. Sodrius kvapus skleidžia rožių krūmas, lengvame vasariškame vėjelyje supasi ažūrinės diemedžio šakos, papurusias galvas svarina gulbinai, žydėjimo šventei jau pasirengę ir jurginai... Sunku būtų suskaičiuoti visų augalų, čia vešliai bujojančių, pavadinimus.

– Kasmet vis kalbame, kad mažinsime gėlių skaičių ir plotus, bet kažkokiu būdu jis vis plečiasi, - geraširdiškai šypsosi sodybos šeimininkas, ūkininkas ir muzikantas Juozas Gulbickas, žvilgčiodamas į savo žmoną Birutę, kuri nepavargsta visą šį grožį ravėti, prižiūrėti, puoselėti ir – sodinti vis naujus augalus, nes pamačiusi gražią gėlę, niekaip negali atsilaikyti, perka ir veža namo...

Birutė pasakoja, kad prieš keturias dešimtis metų atsikraustę į Varkales ir čia įsigiję sodybą (yra kilę iš šalimais esančio Prienų rajono kaimo, iš ten ir didįjį gulbiną atsivežė), jau rado sukastus gėlynus. Matyt, ir ankstesni šeimininkai mylėjo grožį. Sodyba pateko į geras rankas – žydėjimas čia tęsiasi nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens, aplinka rūpinasi visi. Anūkai kasmet iš pajūrio parveža dailių akmenėlių gėlyno kompozicijai, daug padeda sūnus, Juozas Gulbickas sumeistrauja tvoreles, atramas, kiemą puošia jo rankomis sukurtas malūnėlis. Užtat čia miela ir jauku: šeimininkams – gyventi, o praeinantiems – pažiūrėti ir pasidžiaugti.

Birutės Ir Juozo Gulbickų sodybą puošia tikra gėlių jūra. D. Tomkuvienės nuotr.
Birutės Ir Juozo Gulbickų sodybą puošia tikra gėlių jūra. D. Tomkuvienės nuotr.
Gražių akcentų Katkauskų sodyboje netrūksta.
Gražių akcentų Katkauskų sodyboje netrūksta.

Didžiuojasi savo kaimu

– Labai didžiuojuosi savo kaimu – žmonės taip nuoširdžiai tvarkosi, sodybos – viena už kitą gražesnės, - prie didžiulio akmens, atstojančio stalą, su A. Kamantauskiene ir J. Bekešiene prisėdusi prisipažįsta Žiežmarių PSPC Varkalių medicinos punkto bendruomenės slaugytoja Irena Katkauskienė. – Smagu, kai atvažiavę į svečius žmonės giria mūsų Varkales. Irenos ir Algio Katkauskų sodyba savo grožiu nenusileidžia kaimynams, rūpestingai išpuoselėta kiekviena šio 60-ies arų ploto pėda. Tai – ne tik pačių šeimininkų, bet ir trijų jų užaugintų vaikų nuopelnas, kurie, sugrįžę į namus, noriai pasineria į sodybos gražinimo darbus. Skoningi gėlynai, įdomūs aplinkos akcentai liudija apie šeimos darbštumą bei vidinę kultūrą, nes, kaip yra pasakęs prof. W.Moockas „Žmogus yra Dievo paveikslas, o kultūra yra žmogaus paveikslas ir apreiškimas“. Į sodybos aplinką gražiai įkomponuoti akmenys. Tai – ne tik šio akmenuoto krašto ženklas – jie Irenai Katkauskienei primena jos pačios gimtinės – Anykščių – kraštovaizdį. Kaip ir ant šono paverstas didžiulis „puntukas“, apsuptas mėlynuojančių gėlių. „Iš pradžių parsivežę akmenį pastatėme, bet kažkaip nederėjo, buvo per didelis, teko guldyti“, PSPC Varkalių medicinos punkto bendruomenės slaugytoja Irena Katkauskienė. – Smagu, kai atvažiavę į svečius žmonės giria mūsų Varkales.

„Puntuką“ stipriai apkabinusios gėlės.
„Puntuką“ stipriai apkabinusios gėlės.

Irenos ir Algio Katkauskų sodyba savo grožiu nenusileidžia kaimynams, rūpestingai išpuoselėta kiekviena šio 60-ies arų ploto pėda. Tai – ne tik pačių šeimininkų, bet ir trijų jų užaugintų vaikų nuopelnas, kurie, sugrįžę į namus, noriai pasineria į sodybos gražinimo darbus. Skoningi gėlynai, įdomūs aplinkos akcentai liudija apie šeimos darbštumą bei vidinę kultūrą, nes, kaip yra pasakęs prof. W.Moockas „Žmogus yra Dievo paveikslas, o kultūra yra žmogaus paveikslas ir apreiškimas“.

Į sodybos aplinką gražiai įkomponuoti akmenys. Tai – ne tik šio akmenuoto krašto ženklas – jie Irenai Katkauskienei primena jos pačios gimtinės – Anykščių – kraštovaizdį. Kaip ir ant šono paverstas didžiulis „puntukas“, apsuptas mėlynuojančių gėlių. „Iš pradžių parsivežę akmenį pastatėme, bet kažkaip nederėjo, buvo per didelis, teko guldyti“, - pasakoja šeimininkė, prisimindama geraširdiškus kaimynų pašmaikštavimus, esą iš tėviškės Puntuką namo parsigabenusi... O štai pūstašoniai moliniai ąsočiai, pamauti ant dailios tvorelės – iš tiesų iš tėviškės, iš Anykščių...

Nors dėl tvarkingumo Varkales būtų galima pavadinti prestižine gyvenviete, nieko bendro su didmiesčių prestižiniais rajonais ji neturi – į grožį milijonai neinvestuoti, visas jis – gimęs iš didelės meilės viskam, kas gražu, kas džiugina akį ir širdį. Štai kad ir ta sodraus žalumo pušelių tvora, skirianti Katkauskų sodybą nuo kaimynų – pušelės tiesiog surinktos iš aplinkinių laukų, pavežtos ir susodintos.

Didžiulio kiemo gale šaknis leidžia jaunas sūnaus sodas. Simboliška – perduodame vaikams, ką turime geriausio.

Žydėjimas

Onos Palevičienės kieme raudonėlio krūmas net dūzgia – taip bitėmis aplipęs. Darbštuolėms bitutėms šioje sodyboje darbo yra daug – kur pažvelgsi – žydi, kvepia, vešliai keroja lietuviškos vasaros gėlės. Net vandeny – pačiame sklypo gale, jau pamiškėje tyvuliuojančiame tvenkinyje vėlyvo ryto kaitroje supasi lelijos.

Pirma mintis apsidairius – ot, kad čia atvežtum į autobusiuką surinktus miestiečius, kurie graudžiai dejuoja, kai reikia savo kelių kvadratinių metrų ploteliuose žolę nusišienauti. Kažin, ką besakytų, pamatę šį didžiulį tiesiog precižiškai apšienautą kiemą ir klestinčius gėlynus? Taip pat, kaip ir gėlynai, gražiai atrodo ir atokiau besidriekiančios daržovių lysvės. „Toks jausmas, kad tik žiūrit ir laukiat, kada kokia žolė išdygs, kad būtų galima išrauti“, - su humoro gaidele sodybos tvarką įvertina D. Tomkuvienė. Ona Palevičienė lyg gindamasi sumosuoja ranka: ką jau čia aš, sena jau, vaikai padeda – sūnus ir dukra.

Gražios sodybos šeimininkė Ona Palevičienė džiaugiasi ir gerais kaimynais.
Gražios sodybos šeimininkė Ona Palevičienė džiaugiasi ir gerais kaimynais.

Kad padeda – patikėti gali, akivaizdu, o kad sena – tai jau klausimas ginčytinas – veidas šviečia tokiu jaunatvišku giedrumu, tokia energija trykšta visa esybė, kad žaliam jaunimėliui tik pavydėti... Būna tokių žmonių – tarsi šviečiančių iš vidaus. Ona Palevičienė – būtent tokia. Dar dvidešimties neturėdama atitekėjo į Varkales, kartu atsiveždama ir mamos Joanos Staliulionienės audimo stakles. Po senoviniais papročiais apipintų vestuvių prasidėjo įprastas kaimo šeimos gyvenimas. Tik – gal ne visai įprastas, nes po ilgos darbo dienos kolūky ir namų ūkio rūpesčių dar užtekdavo jėgų ir noro kurti grožį. Apie tai geriausiai liudija D. Tomkuvienės ir A. Kamantauskienės parengtame leidinėlyje „Nemaitonių krašto audėjos“ pacituoti Onos Palevičienės žodžiai: „Būdavo, pareini iš darbo jau beveik nakčia, tai gyvuliai, vaikai, da gėlių pasisodydavom... bet, ana va, pasikinkom, būdavo, arklį su Maryte ir nakčia šilko in Medžionis važiuodavom, nes dieną, taigi, nėr kada“. Tarp daugybės darbščių šios moters išaustų lovatiesių – ir tos, naktimis parsivežtu šilku ataustos... Vertingi, pačias tikriausias tautines tradicijas atspindintys ir kiti Onos Palevičienės audimėliai – rankšluosčiai, staltiesės, iš kurių, jei visus ištiestum – susidarytų ilgas ir gražus kelias. Tarsi gyvenimas.

Išpuoselėtos sodybos šeimininkei įdomu viskas – ir duonkepį tebeturi, ir keptuvę „čirviniams“ – tą, tikrąją, kurią ant kaimiškos krosnies reikia vartyti. Pati visą gyvenimą linkusi puoselėti grožį, labai džiaugiasi jo grūdus užtikusi žmonėse. O. Palevičienė sako, jog Dievas apdovanojo gerais kaimynais. Iki šiol širdį šildo nesenas prisiminimas:

– Važiavau autobusu iš Kaišiadorių. Pavargusi buvau, neapsižiūrėjau, tai išlipau prie kapų, ne savo stotelėje. Galvojau jau, kad teks ilgą kelią iki namų eiti, bet žiūriu – atvažiuoja kaimynas. Vaikas pamatė, kad ne ten išlipau, grįžęs namo pasakė tėvui, tas sėdo į automobilį ir išvažiavo manęs parvežti. Iki šiol esu nepaprastai dėkinga, - pasakojo darbščioji audėjėlė su gailesčiu, kad tada iš karto nepasiryžo paskambinti į redakciją ir parašyti kaimynui Kaziui Parniauskui padėką. Tad pildome jos norą dabar: gerbiamas Kazy Parniauskai, ačiū Jums už Jūsų supratimą ir gerumą mūsų visų mylimai ir gerbiamai Onai Palevičienei! Lai likimas nepagaili Jums sveikatos dar ir kitiems geriems darbams nuveikti!

O. Palevičienės sodyboje gėlynams vietos negailima.
O. Palevičienės sodyboje gėlynams vietos negailima.

Ramybės ir grožio sala

Nepertoliausiai nuo Onos Palevičienės namų – Marijonos Grabauskienės sodyba. Tos pačios, kuri žinoma kaip darbšti ir gera audėja, karpinių autorė, nepamainoma Ringailių folkloro ansamblio dalyvė. Šį kartą susipažįstame su Marijona Grabauskiene tarsi iš naujo – kaip su gražios, pavyzdingai tvarkomos sodybos šeimininke.

O stovi Marijonos Grabauskienės namučiai pačiame Varkalių gale, artimiausias kaimynas jau Ringailių gyventoju vadinamas. Šalia ošia miškas, iš kurio vis taikosi apsilankyti lapė... Sodyba – tarsi iš jaukaus atviruko. Atkėlus vartelius pasitinka palangėje vešinčios rūtos, ramunės, nasturtos, grakščiai į dangų besistiebiančios piliarožės. Viskas taip sava, taip lietuviška, tradiciška, todėl nepaprastai miela – tarsi sugrįžus į savo vaikystę. Marijona Grabauskienė, kaip ir kiti darbštūs varkališkiai, užaugino gerus ir darbų nesibaidančius vaikus. „Atvažiuoja kas šeštadienį, tai vis pievelę skuta“, - apie jau suaugusių vaikų rūpestį sodyba pasakoja šeimininkė. Su jų pagalba suręsta pirtelė, prižiūrimas tvenkinys. Tarsi pasakų namelis kieme gėlėmis apsuptas jaukiu geltoniu šviečia nedidelis pastatėlis.

Pavėsinę puošia M. Grabauskienės sodas ir V. Kapačiūno skulptūra.
Pavėsinę puošia M. Grabauskienės sodas ir V. Kapačiūno skulptūra.

Jame „gyvena“ senoviška duonkepė krosnis, kurioje nors šiandien gali kepti tikrą lietuvišką duonelę. Prieangio lubas puošia šeimininkės rankomis nupintas Lietuvos vėliavos spalvų sodas, kitas – tik daug didesnis – supasi jaukioje lauko pavėsinėje, kur po darbų savaitgaliais susėda šeima. Tarp gėlių ir kitos augalijos įsikūrusios talentingo medžio drožėjo Vidmanto Kapačiūno skulptūros. Ką besakyti? Gražus gražaus žmogaus gyvenimas...

O saulė jau suka į vidudienį. Atsisveikiname su Varkalėmis ir lydimos šviesių kaimiško keliuko dulkių sukame link Bendrelių.

(Bus daugiau)

Autorės nuotr.

Marijonos Grabauskienės gėlyne – mieli lietuviški augalai. D. Tomkuvienės nuotr.
Marijonos Grabauskienės gėlyne – mieli lietuviški augalai. D. Tomkuvienės nuotr.
comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite