REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Kultūra2021 m. Spalio 1 d. 14:32

Gintarė Adomaitytė. Kaip mes Ignalinoje ieškojome pasakų

Utena

Meno bangų archyvo nuotrauka

Reporteris MonikaŠaltinis: Etaplius.lt


189781

2021 metų rugsėjo 15-23 dienomis Ignalinoje gyveno, kūrė, po apylinkes dairėsi būrelis rašytojų. Vyko MENO BANGŲ rezidencija IGNALINOS PASAKOS.

Tai – jau ketvirtoji mūsų rezidencija, bet tokio pobūdžio sambūrio dar nebuvome surengę, nors svajojome. Kuo ypatinga ši rezidencija, kuo skiriasi nuo ankstesnių trijų – „Po Ignalinos dangumi“, „Kūrėjų rugsėjis“, „Kultūra ir gamta“?

Ypatinga, nes susitiko kolegos – asmenybės, gebančios kurti vaikams, paaugliams ir suaugusiems. Žmonės, pelnę artimųjų ar kur kas atokiau esančių pripažinimą. Suvokiantys ribą tarp vaikų ir suaugusių literatūros, bet nesibaiminantys ties ta riba balansuoti.

Mes, MENO BANGOS, siekėme, kad atvykusių autorių tekstuose į Ignaliną būtų pažvelgta kitaip, savaip. Kad tai, kas ignaliniečių akims įprasta, prakalbėtų, atsivertų visai kitomis spalvomis, nuaidėtų savais balsais.

Ilgokai taręsi, dairęsi, rinkęsi, pagaliau nutarėme, kurias temas (o tiksliau – kryptis) siūlysime mūsų rezidentėms ir rezidentams.

Ir pagaliau, pagaliau, rugsėjo 15 dieną, susirinkę Saulėtekio kaimo turizmo sodyboje, traukėme burtus: kas apie ką rašys.

Novelistė ir knygų paaugliams autorė (oi, kokia žymi autorė) Daina Opolskaitė atvyko iš Vilkaviškio. Burtai lėmė, kad jos kryptimi tapo Vilkakalnis, ir ta kryptis autorei suteikė nemaža džiaugsmo.

Džiaugėsi ir talentinga pasakų kūrėja, apysakų paaugliams autorė Ilona Ežerinytė. Ji augo prie Šiaulių geležinkelių – neįtikėtina, bet burtai jai ir lėmė geležinkelius, o tiksliau – Ignalinos traukinių stotį.

Santūriai savo burtą vertino iš Utenos atvykusi poetė, debiutuojanti pasakų autorė, vaikų ir jaunimo literatūros žinovė Rasa Milerytė. Jai teko lelijos ir… kažin ar džiugino, bet kai pasiūlėme su kuo nors pasikeisti, Rasa atsakė: „Nuo likimo nepabėgsi“. Ir gerai, kad nebėgo – tuo įsitikinsime, po kelių savaičių skaitydami rezidencijoje gimusią pasaką.

3-rez-iv-didziasalio-saleje-visi.jpg

Labiausiai pasisekė ežerui Ilgiui. Literatūrinių premijų laureatė, viena produktyviausių Lietuvos poečių, prozininkių Nijolė Kepenienė pirmoji atsiuntė Meno bangų paštui eiliuotą pasakojimą apie Ilgio pakrantes – net nelaukdama rezidencijos paskutinių dienų. Neliko vieniša. Mūsų nuotaikas skaidrinęs smuikininkas Žilvinas Bulavas nustebino ne tik Algirdo Klovos ežerišku kūriniu, bet ir savo kurta gavenda, atspindinčią Ilgio ir Ignalinos apylinkių istoriją.

Į Palūšę dairytis pasakos keliavo nuolatinė Meno bangų projektų dalyvė, Kelmėje gyvenanti poetė, prozininkė, žurnalistė Ona Jautakė. Į Meironis – dailininkė, poetė, vaikų literatūros autorė, gintaro žinovė, dabar jau klaipėdietė (gimė ir augo Dzūkijoje) Daiva Molytė Lukauskienė.

Man teko mylimi ežerai – Gavys ir Gavaitis. Tiek kartų palei juos vaikštinėjau, tiek plaukiojau, bet vis tiek – su kolegėmis nukeliavau dar kartą. Ir pamačiau jį, svarbų personažą, padėjusį sujungti pasakojimą į vienį. Kas jis? Baltasis garnys, vis dažniau lankantis Ignalinos apylinkes.

Darius Rekis gyvena tarp Naujosios Akmenės ir Joniškio, o dirba Akmenės rajono savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėju. Paaiškėjo, kad solidžios pareigos, o dar ir mokslinis laipsnis iš Dariaus neatėmė nei vaizduotės, nei humoro jausmo. Poetas, pasakų autorius įsijautė į dar vieną pasaką – apie Saulėtekio sodybą, kurioje mes visi gyvenome.

Žurnalo ,,Laimiukas“ redaktoriui, vaikų literatūros kūrėjui (jis atvyko iš Kauno) savosios pasakos nereikėjo ieškoti toli. Jo burtas – Šiekščio ežeras, tyvuliuojantis visai prie sodybos. Būtent nuo jo pasakojimo ir pradedame mūsų svetainės naują rubriką: Ignalinos pasakos. Kiekvieną savaitę galėsime skaityti po pasaką ar dvi. Ką žinai, gal ilgainiui šią rubriką papildys ir kitos autorės ar autoriai, viešėję Ignalinoje, ją pamilę.

Tikėtina, kad mūsų rezidentės ir rezidentai prisimins, kaip keliavome po Ignalinos kraštą, ką matėme, ką jautėme – ir pasakų skrynelę papildys. O keliavome daug: matėme Ladakalnį, Ginučius, Paukščių kaimą, Mielagėnus, Paliesį, Didžiasalį.

Būtent Didžiasaliui, jo bibliotekai, „Ryto“ gimnazijai, jos 11 klasei noriu skirti itin šiltus sakinius. Ten skaitėme rezidencijoje kurtų pasakų fragmentus, pasakojome savo kūrybines lemtis. Buvome atidžiai išklausyti, suprasti, mandagiai ne tik pasitikti, bet ir palydėti. Tokią gimnaziją norisi skatinti ir drąsinti, kuo dažniau kviesti į Meno bangų projektus. Daugiau apie mūsų apsilankymą Didžiasalyje skaitykime https://www.facebook.com/groups/770024993051292/

Liekame dėkingi savanoriams, mūsų vedliams Edmundui Kilkui, Laimai Banienei, Virginijai Mesropian, atskleidusiems Ignalinos krašto savastį, atsakiusiems į kiekvieną rezidentams rūpėjusį klausimą.

4-rez-iv-atsisveikinimas.jpg

Žinoma, dėkingi ir publikai, tai nuostabiai ir ištikimai Meno bangų renginių publikai, jaukiam kameriniam ratui, įsigilinusiam į rudens lygiadienio skaitymus Saulėtekio sodyboje. Viešnių ir svečių atidumas įrodė, kad pasakos – daugiabriaunis, keliadugnis žanras, kuo puikiausiai tinkamas visoms kartoms. Jauniausiam pasakų klausytojui buvo treji, vyriausiam – oho kiek kartų daugiau, bet tai netrukdė darniai vakaroti.

Dievulis šiai rezidencijai skyrė dovanas: stiprius vėjus, nuolatinį lietų, žemus debesis. Ir gerai. Rašančioms asmenybėms nebūna blogo oro: niekada nežinai, koks vėjo gūsis, kurie per langą varvantys lietaus lašai atneš žodį, tą akimirką labiausiai reikiamą.

Saulėtekio sodybos langai ryškiai žiburiuodavo net ir vėliausią vakarą. Mes kalbėjome ir neatsikalbėjome, mes patys sau, ne tik publikai, rengėme literatūrinius skaitymus, mes stengėmės pažinti vieni kitus, besidalindami sumanymais, idėjomis.

Mielas Saulėteki, gerbiami sodybos šeimininkai Danute ir Petrai Račkos – Jūsų sodyba palanki visiems menams ir joje tikrai gyvena pasakos.



REDAKCIJA REKOMENDUOJA