REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Veidai2019 m. Balandžio 6 d. 18:21

Giedrius Savickas: „Aš debesuotas žmogus“

Šiauliai

Sugrįžimas. Neseniai į televizijos eterį grįžęs Giedrius Savickas pradėjo vesti naują LRT muzikinį projektą „Dvi kartos“. (Eimanto Genio, LRT.LT nuotr.)

Jurgita KastėnėŠaltinis: Etaplius.lt


78644

Šiaulių valstybinėje kolegijoje viešėjęs Lietuvos jaunosios kartos teatro, kino ir televizijos aktorius Giedrius Savickas žiūrovus juokino ir virkdė. Juokino, prisimindamas paauglystės nuotykius, o virkdė, kalbėdamas apie savo mamą. Prisipažinęs, kad su šiauliečiais dar nė karto nebuvo susitikęs, aktorius jaunimui linkėjo visą gyvenimą būti smalsiems. Nes kūrybiškumas yra smalsumas.

Apie mokyklą

„Koks aš buvau vaikas? Nuo verksmo, rėkimo turėjau išvaržą. Buvau neapsakomai blogas vaikas. Kančia tėvams. Keikiausi. Ne kalbėjau, o keikiausi. Tikrai. Tai buvo baisu. Ir labai mėgdavau stebėti kenčiančius žmones. Stovykloje praleisdavau medicinos punkte visą dieną, žiūrėdavau, kaip tvarsčius nuimdavo. Bet mokinys buvau labai geras. Gyvenau su vyresniu broliu ir mama. Buvau labai savarankiškas vaikas. Mama kartą pasakė: „Kaip pasiklosi, taip išsimiegosi.“ Ir dabar jaučiuosi, kad visai neblogai pasiklojau“, – juokino jaunimą aktorius.

Mama jo niekada ypatingai negirdavo už pasiekimus, paprastai tepasakydavo: „Gerai.“ „O man kaimynės pasakė, kad mama mane gyrė“, – šypsojosi aktorius.

Žinoma, Giedriaus gyvenime buvo ir kietų, skaudžių „patalų“, bet vyras įsitikinęs, kad gerai išsimiegoti galima tik turint švarią sąžinę. „Manau, kad mūsų politikai priima negerus sprendimus, nes jie yra neišsimiegoję“, – sakė jis.

Mokykloje Giedrius buvo pankas – pusė galvos plaukų buvo nuskusta, vilkėjo nutįsusiu megztiniu. „O patyčių mokykloje rimtų nebuvo. Tikrai, buvo vaikų, iš kurių buvo tyčiojamasi. Patyčios yra blogai. Paskui jie užauga blogais žmonėmis iš keršto“, – sakė jis.

Giedrius šmaikštavo, kad tobula mokykla yra ta, į kurią nereikia eiti. Vis dėlto, jo nuomone, Lietuvos mokyklų bėda ta, kad jose žlugdomas kūrybiškumas. Vaikai verčiami kažkuo tapti, nuolat jų klausinėjant, kuo jie nori būti užaugę.

„12 metų – labai ilgas laiko tarpas, visa jaunystė. Ir kaip turi būti baisu žmogui, kuris 12 metų nenori eiti į mokyklą, kur jam negera, bet priverstas eiti“, – kalbėjo jis.

Aktoriaus nuomone, mūsų mokyklose patys liūdniausi dalykai – muzika ir dailė. Jis pats per dailę dvylika metų paišė Velykas. O per muzikos pamokas trejus metus mokėsi dainuoti mokyklos himną.

„Absurdas. Kaip šviesia galva iš tokios mokyklos gali išeiti?“ – klausė jis, pridurdamas, kad tai, žinoma, juokinga, bet tai yra problema. Jis ir Dėdė Derlius mokykloje buvo gal 12 metų. Į kuprą nuo to vaidmens sulinko. Nuo tos skrybėlės su morkom ir bulvėm. „Dėdė Derlius buvo mano kryžius“, – juokino publiką vyras.

Pats baisiausias dalykas, aktoriaus nuomone, tada, kai vaikas yra priverstas stoti į tą aukštąją ar profesinę mokyklą, kurios nori jo tėvai. Jie gi nori, kad jų vaikas stotų studijuoti teisės. O mokslų deriniai, kurių mokosi jaunimas užsienio aukštosiose mokyklose, – smuikas ir matematika arba Renesanso studijos ir chemija ir kt.

„Nes tai yra kūrybiškumas. Žmonės pradeda kitaip mąstyti. O pas mus visi 24 klasės vaikai turi būti geriausi matematikai, chemikai, lituanistai ir t. t.“ – pastebėjo aktorius.

52852247-2578692085493020-1669147724290719744-n.jpg

Apie asmenybes

Giedrius visas vaikystės vasaras leisdavo stovyklose. Jose buvo net 26 kartus. Šį laikotarpį jis vadina pačiu nuostabiausiu pirmų kartų laikotarpiu. Nes ten pirmą kartą pabučiavo mergaitę. Be to, stovyklose nėra interneto.

„Niekam nereikia ten to interneto. Vaikams reikia bendravimo. Žinoma, jei dabar būčiau 18 metų, tikrai sėdėčiau prie „kompo“, neskaityčiau knygų ir nežaisčiau kamuoliu stadione. Būčiau kaip visi“, – juokėsi aktorius.

Pastaraisiais metais vaikų stovyklose Giedrius būna vadovas, o ne poilsiautojas, bet vadovu nesijaučia. Jis stengiasi būti vaikams draugu ir labiausiai nori, kad jie jam nemeluotų, būtų sąžiningi.

Viena įkvepiančių asmenybių, padariusių jam įspūdį stovykloje, – šviesios atminties filosofas Leonidas Donskis. „Aš buvau mokinys, o L. Donskis buvo žmogus iš didžiosios raidės. Žmogus, kuris domėjosi viskuo. Jis buvo labai smalsus. Pavyzdys, kaip žmogus, apvažiavęs pusę pasaulio, galintis kalbėti su bet kuo įvairiausiomis temomis, apsigyvena nušiurusiame keturių kvadratinių metrų kambarėlyje. Ir atvažiuoja du boksininkai. Ir L. Donskis su jais dvi valandas kalba vien apie boksą. Ir jie nesupranta, kaip jie jam gali būti įdomūs dvi valandas, kai jie niekam nėra įdomūs“, – pasakojo Giedrius.

O po keturių dienų nuoširdaus bendravimo atsitinka tai, kas atsitinka, – tie „bachūrai“ atsistoja su lapeliu ir ima dainuoti: „O Svajokli, mano mielas Svajokli...“

„Arba atvažiuoja mama ir klausia, ką su jos vaiku padarėme. Buvo banditas, o dabar nori pianinu groti. Ir aš suprantu, mamai tai yra problema. Nes banditas darė kieme ką nori, o dabar pianiną reikės pirkti, vaiką į muzikos mokyklą vesti, klausyti tos muzikos“, – juokėsi Giedrius.

52585324-2578692605492968-3222205235644596224-n.jpg

Apie tikrumą

Kalbėdamas apie laimę, Giedrius prisipažino mėgstantis klausinėti senų žmonių, kas tai yra. Mama jam pasakiusi netaupyti. Nes ji iki šiol gailisi, kad Palangoje prieš 20 metų nenusipirko tos labai patikusios suknelės...

„Aš labai myliu mamą, labai gražiai su ja bendrauju. Jaunime, jei turite mamą ir tėtį, tai pats geriausias dalykas gyvenime. Tu žinai, kad gali klysti kiek nori. Man gali viskas nepasisekti, bet aš žinau, kad galiu grįžti į Klaipėdą, Debreceno gatvę, ir ten man bus lova paklota. Būtinai dar šiandien paskambinkite mamai. Galite neklausyti, ką ji kalba, bet paskambinkite. Nes kai jai paskambinate – jai tai kažkas tokio. Ir man tos dvi minutės kažką nepaprasto duoda. Kartą paklausiau, apie ką ji galvoja. Ji atsakė, kad apie savo mamą. Ji dažnai galvoja apie savo mamą. Ir suprantu, kad aš esu jos vienas gyvenimas, o ten yra kitas. Mano mama turi ir kitą gyvenimą, kurio labai ilgisi. Ir ten yra meilė“, – kalbėjo aktorius.

Prieš dvejus metus po penkerių metų draugystės Giedrius susituokė su architekte Agata Šilobrit. Tuoktuvės vyko Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilikoje.

Giedrius neslepia – abu su žmona yra praktikuojantys katalikai, o kol dar draugavo, pėsčiomis nužingsniavo 800 km besidriekiančiu Santjago de Kompostelos keliu. Aktorius šypsosi, kad keliaujant porai yra paprasčiau. Namie juk gali „paskęsti baloje“ – susipykti dėl pakelio varškės.

„Mano žmona ėjo su basutėmis ir suknele. Ji pakelėse skynė gėles. Jos gyvenimo svajonė buvo nueiti tą kelią. Ir ji ėjo laiminga, nepavargusi. O šalia ėjo „amerikonai“. Su tinkleliais nuo uodų ir vandens „šlanga“. Aš supratau, kad jei kovosi – tai kovosi. O jei susikursi šventę – viskas bus šventė“, – sakė jis.

Pasak Giedriaus, aktorius turi patirti kuo daugiau žmonių gyvenimų. Negali užsidaryti tik teatre. Lygiai kaip ir kitų profesijų žmonės negali užsidaryti tik savo profesijoje.

Jis kalbėjo ir apie aktorius, pasitraukusius iš gyvenimo, ir sakė, kad tragedija yra ta, kad visi mato talentingą aktorių, aktorę, scenografą, o nebemato mamos, moters.

„Aš pats debesuotas žmogus. Man tikrai būna depresijų. Būna, kad krenta daiktai iš rankų, bet ateini į laidą ir turi juoktis. Yra visaip. Mūsų baisi profesija, nes dažnai vaidini. Aš jaučiu atsakomybę, ką pasakysiu, ką kalbėsiu. Išgyvenu, kad vėlavau penkias minutes. Streso kiek – jergutėliau. Mano žmona mato mano stresą. Ji kartais, kai daug repetuoju, pasako: „Būk geras, grįžk jau, grįžk.“



REDAKCIJA REKOMENDUOJA