REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Veidai2019 m. Rugpjūčio 11 d. 15:03

Giedrė Mendoza Herrera: „Būtina neleisti savęs nervinti“

Šiauliai

Giedrės Mendozos Herreros asmeninio archyvo nuotr.

Jurgita KastėnėŠaltinis: Etaplius.lt


94293

Savaitraštis „Etaplius“ tęsia straipsnių ciklą „Kada paskutinį kartą?“, kuriame pristato Šiaulių miesto politikus – Tarybos narius. Kokie jie žmonės?

Kada paskutinį kartą?

– Žiūrėjote į žvaigždes?

– Vasarą į žvaigždes pažiūriu kiekvieną savaitgalį, nes savaitgalius leidžiu a. a. diedukų sodyboje Prienuose, o ten ir dangus mėlynesnis, ir žvaigždės ryškesnės, ir žolė žalesnė, ir oras kvapnesnis.

– Lipdėte sniego senį?

– Sniego senį su dukra lipdžiau prieš dvejus metus žiemą. Praėjusią žiemą dukra buvo susilaužiusi žastikaulį, tai ir lipdyti senio neteko.

– Padėjote kitam?

– Tikriausiai kiekvienas padedame kitam kiekvieną dieną net nejausdami to. Kam reikia šypsenos, kam informacijos, kam patarimo, kam užuojautos. Mano, kaip architektės, darbas kažkam padėti susikurti svajonių namus ar užtikrinti, kad architektūros projektai būtų ne tik estetiški, pasiektų verslo tikslus, bet ir nepažeistų viešojo intereso. Atsiliepti į žmogaus poreikį tikrai nesunku, tai tokių dalykų specialiai neregistruoju, daug svarbiau nekenkti žmogui ir išlikti etiškai savo profesijos atžvilgiu.

ep-06.jpg

– Ką nors pasodinote?

– Kaip tik ant palangės turime pasodintą saulėgražą, bet jai, deja, nelabai sekasi augti. Pasodinti nesudėtinga, daug sunkiau užauginti. Ir čia galioja ne tik sodui ar daržui.

– Sportavote?

– Nesu sporto fanatikė, greičiau atvirkščiai. Stengiuosi kuo daugiau vaikščioti pėsčiomis. Vis bandau pradėti gyventi lėčiau, yra tokia pasaulinė tendencija kaip „slow living“, man ji labai patinka.

– Verkėte?

– Čia mano silpna vieta. Aš apsiverkiu ir per filmus, ir nuo jausmingo nuoširdaus filmuko feisbuke. Pvz.: prieš kelias dienas žiūrėjau filmuką apie tai, kaip žmogus su artimųjų pagalba atsigauna po siaubingos avarijos, kai jau nebuvo jokios vilties dėl smegenų pažeidimų. Valios stiprybė ir palaikymas daro stebuklus, o mane tokios istorijos graudina. Močiutė sakydavo, kad man „ašaros už pirmų durelių“, tai tenka pripažinti, kad ji buvo teisi.

– Bučiavotės?

– Paskutinį kartą šių metų liepos 3 d. apie 7 val. ryto Vilniaus oro uoste. Išlydėjau dukrą atostogų pas tėtį į Kosta Riką.

– Nuoširdžiai juokėtės?

– Nuoširdžiai juokiuosi kasdien ir dažnai. Ypač savaitgaliais, kai susirenkame diedukų sodyboje visa didelė mūsų giminė, netrūksta juoko. Ir vis pakalbame, kad bent jau taip bandome kompensuoti per darbo savaitę sutrumpintą gyvenimą. Galvoju, kad esu linksmas ir pozityvus žmogus, nevengiu pasijuokti iš savęs ir gyvenimo situacijų bei nesusireikšminti.

– Skaitėte knygą?

– Skaitau kasdien. Tik šiuo metu dar kartą studijuoju magistrantūroje ir mano visa literatūra yra moksliniai straipsniai bei monografijos apie projektų valdymą ir produktų vystymą. Jau pasiilgstu ir lengvesnio žanro. Sodyboje turiu ant palangės „Aukso veršį“, reikės vėl perversti, ypač prieš rudeninį politinį sezoną.

– Buvote kine?

– Paskutinį kartą su dukra buvau filme „Kaip prisijaukinti slibiną 3“ ir, beje, taip pat abidvi apsiverkėme. Dažniausiai kine lankausi šeimai skirtuose filmuose ir esu mačiusi turbūt visus vaikiškus filmus per praėjusį dešimtmetį.

– Atostogavote?

– Šiais metais po dvejų metų pertraukos pirmą kartą normaliai atostogavau. Nes paprastai apsiribodavau keliomis dienomis ar ilgaisiais šventiniais savaitgaliais. O šiemet paskutinę birželio savaitę buvau su šeima Graikijoje, bet dar tikiuosi paatostogauti rudenį.

– Žaidėte su vaikais?

– Kai turi namie dešimtmetę, tai žaidimų užtenka. Jų, deja, mažėja, dukra auga ir žaisti su mama jai darosi nebeįdomu.

– Čiuožėte pačiūžomis?

– Tiksliai neatsimenu, kada buvo paskutinis kartas ant pačiūžų. Tai tikrai buvo labai labai seniai. Užtat labai aiškiai atsimenu, koks buvo pirmas kartas čiuožykloje. Aš buvau dar visai mažas vaikas ir pirmą kartą ant pačiūžų atsistojau senojoje Šiaulių čiuožykloje Kaštonų alėjoje.

– Buvote pas gydytoją, sirgote?

– Žinau, kad tikrai buvau vėlų pavasarį, o birželio pradžioje su dukra, nes jai buvo pakilusi temperatūra. Dažniau pas gydytoją vaikštau ne dėl savęs, o dėl vaiko, nors reikėtų daugiau pasirūpinti ir savimi.

– Vėlavote?

– Praėjusią savaitę. Bet tas laukiantis žmogus yra geras draugas, tai neįsižeidė, kitu atveju jausčiausi labai nepatogiai. Aš stengiuosi niekada nevėluoti. Ir pati labai nemėgstu, kai kiti vėluoja. Sieju tai su nepagarba kitam žmogui, todėl pati dažniausiai ateinu anksčiau.

– Jautėtės įsižeidusi?

– Žinau, kad tokių atvejų man yra buvę, nes tikrai nesitikėjau asmeninių įžeidinėjimų ir melo, bet mes patys atsakingi už mūsų reakcijas, todėl labai sąmoningai stengiuosi neįsižeisti ir nepriimti asmeniškai. Politikoje labai įprastos ad hominem atakos, todėl tiesiog būtina neleisti savęs nervinti, kitaip pas gydytoją reikės lankytis ne dėl pavasarinio viruso sukeltos temperatūros.

– Įžeidėte kitą?

– Labai sąmoningai stengiuosi priimti žmones tokius, kokie jie yra. Skaičiau apie smegenyse vykstančius neurologinius procesus, kai žmogus yra kritikuojamas ar gauna neigiamą atsakymą, tai žinau, kad bet kokia kritika gali skaudinti žmogų. Todėl svarbiausia išlikti konstruktyviam ir nepereiti į asmeniškumus. Ir savo dukrą mokau, kad kritikuojame idėjas, o ne žmones. Jeigu kas nors jaučiasi įskaudintas mano žodžių, tai labai apgailestauju. Socialiniuose tinkluose žmonės lengvai pamiršta, kad visi mes esame gyvi žmonės su savo jausmais, pamiršta, kad nebūtina įtikinti savo nuomonės teisingumu, nejaučia, kai pradeda įžeidinėti. Įdomiausia tai, kad gyvai taip žmonės nesielgtų vienas su kitu. Po tokių diskusijų visos pusės blogai jaučiasi. Suprantama, kad visi norime būti teisūs, bet aš stengiuosi nesivelti į tokio tipo diskusijas, nes nesu mačiusi, kad diskusija nesibaigtų kokiais nors provokatyviais kaltinimais. Deja, tokios patirties netrūksta komitetų ir Tarybos posėdžiuose.

– Buvote bažnyčioje?

– Pačiame bažnyčios pastato viduje buvau birželio gale.

– Pagyrėte save ir džiaugėtės, kad esate naudinga politikė?

– Esu opozicijoje, tai pagiriu save, kai pavyksta nesinervinti dėl dalykų, su kuriais nesutinku, bet neturiu svertų pakeisti. Džiaugiausi, kai po ilgų diskusijų mane įtraukė į Projektų įgyvendinimo priežiūros tarybos sudėtį. Tikiuosi, galėsiu būti naudinga toje veikloje.



REDAKCIJA REKOMENDUOJA