Angle down Atgal

Gi­minės ry­šys su mu­zi­ka – se­ne­lio sta­liaus pa­li­ki­mas

Se­ne­lis Jo­nas Ka­li­nas – kurč­ne­by­lys sta­lius. Tėvas Va­le­ri­jo­nas Ka­li­nas – odi­nin­kas, gin­ta­ro, me­ta­lo ju­ve­ly­ras, liau­dies mu­zi­kan­tas. Sūnus Ge­di­mi­nas Ka­li­nas – dai­ni­nin­kas ir kom­po­zi­to­rius. O šio straips­nio kal­ti­nin­kas Hen­ri­kas Ka­li­nas – 75-erių tau­to­dai­li­nin­kas – gin­ta­ro ir me­ta­lo ju­ve­ly­ras, mu­zi­kan­tas. Pa­ra­dok­sa­lu: nors gar­sios Ka­linų gi­minės pra­di­nin­kas Ba­zi­lio­nuo­se meilės mu­zi­kai sa­vo vai­kams ir anū­kams per­teik­ti ne­galė­jo, jie ją per­ėmė šir­di­mi.

Į Bazilionų apylinkes – iš Rusijos

Kalinų sodyba Mekių kaime, netoli Bazilionų, kadaise buvo viena garsiausių šalyje – joje vykdavo Šiaulių krašto tautodailininkų seminarai, dėl sukauptų meno dirbinių ir vertingų senienų čia nuolat lankydavosi ekskursijos. Dailininkai sodyboje piešdavo, akmentašiai, drožėjai kūrė monumentalius meno kūrinius.

Šį laik­rodį 1938 m. Va­le­ri­jo­nas Ka­li­nas ga­vo už tar­nybą Lie­tu­vos ka­riuo­menė­je. Laik­ro­dy­je yra A. Sme­to­nos po­rtre­tas ir už­ra­šas: „Ka­li­nui Va­le­ri­jo­nui, la­bai ge­rai bai­gu­siam mo­kamą ba­te­riją.“
Šį laik­rodį 1938 m. Va­le­ri­jo­nas Ka­li­nas ga­vo už tar­nybą Lie­tu­vos ka­riuo­menė­je. Laik­ro­dy­je yra A. Sme­to­nos po­rtre­tas ir už­ra­šas: „Ka­li­nui Va­le­ri­jo­nui, la­bai ge­rai bai­gu­siam mo­kamą ba­te­riją.“

„J. Sondeckio g. stovi trijų ąžuolų kompozicija po medžiais su Šiaulių pavadinimu, lenta prie Jaunųjų gamtininkų stoties, J. Basanavičiaus ir Sodo g. kampe lenta, akmeninė skulptūra prie Z. Gėlės muziejaus – jos visos mūsų sodyboje per plenerus sukurtos“, – kukliai šypteli Henrikas.

Vyras pasakoja, kad dar carinės Rusijos laikais Mekių kaime žemės gavo ir įsikūrė jo senelis Jonas Kalinas su žmona Elena. Šeima gavo net 14,5 hektaro žemės, o Elena, kilusi nuo Baltarusijos sienos, pabrėždavusi, kad yra iš kilmingos giminės.

Jonas, nors ir nekalbėjo bei negirdėjo, buvo baigęs specialią Maskvos kurčnebylių amatų mokyklą. Nagingas vyras siuvo ir taisė batus, mokėjo padaryti langus, duris, pats pastatė namą, daržinę, klėtis, laikė 30 bičių šeimų, turėjo puikią nuojautą ir gerą humoro pajautimą.

Va­ri­niai pelė­kau­tai, ku­rių ma­sa­las – gin­ta­ro ga­ba­liu­kas, gintaro sėklytės obuolyje, – Hen­ri­ko Ka­li­no iš­monės ir rankų dar­bo vai­sius.
Va­ri­niai pelė­kau­tai, ku­rių ma­sa­las – gin­ta­ro ga­ba­liu­kas, gintaro sėklytės obuolyje, – Hen­ri­ko Ka­li­no iš­monės ir rankų dar­bo vai­sius.

Jauna šeima iš Rusijos į Mekius atsivežė ir sūnų Valerijoną – Henriko tėvą, gimusį 1916 m. Kotovece. Vėliau šeimoje gimė dar keturi vaikai.

Iš nagingo tėvo išmokęs amato paslapčių Valerijonas 1934 m. baigė Šiaulių amatų mokyklos odos apdirbimo skyrių, sovietmečiu dirbo puodžių artelėse Viekšniuose, Kuršėnuose. Šiauliuose jis suorganizavo įmonę, gaminusią produkciją iš odos ir tekstilės atliekų. Iš šios įmonės vėliau išaugo Odos galanterijos fabrikas, kurio pirmuoju direktoriumi Valerijonas ir buvo.

Tautodailininkas gamino suvenyrų iš odos, gintaro, metalo, padarė daug proginių medalių iš molio, priklausė Lietuvos tautodailininkų sąjungai (nuo 1960 m.). Su žmona jis susilaukė keturių vaikų, vienas sūnus mirė dar vaikystėje, būdamas aštuonerių, nuo kraujo vėžio, antras – jau sulaukęs garbaus amžiaus.

Valerijonas anapilin iškeliavo 1991-aisiais, o garsiąja Kalinų sodyba liko rūpintis du jo vaikai su šeimomis – sostinėje įsitvirtinusi Janina Kalinaitė, kuri yra Vilniaus konservatorijos dėstytoja, koncertmeisterė, ir Henrikas, gyvenantis Šiauliuose.

Hen­ri­ko Ka­li­no tau­to­dailės dar­bais ne kartą yra grožėję­si įvai­rių Šiau­lių tau­to­dai­li­ninkų pa­rodų lan­ky­to­jai.
Hen­ri­ko Ka­li­no tau­to­dailės dar­bais ne kartą yra grožėję­si įvai­rių Šiau­lių tau­to­dai­li­ninkų pa­rodų lan­ky­to­jai.

Didžioji meilė – gintaras ir varis

Su Henriku susitinkame jo namuose, kuriuose 75-erių vyras saugo nemažą dalį savo kūrinių iš gintaro, vario. Jis atviras: kelerius metus nebuvo palinkęs ties juvelyrika. Sako, kad šiais laikais niekam jo tautodailės dirbinių nebereikia.

Tautodailininkas visą brandų gyvenimą kūrė suvenyrus, proginius medalius, jo darbai, tapus Tautodailininkų sąjungos nariu, eksponuoti pusšimtyje tautodailės parodų.

Vyras iš sekcijos ima ir rodo kūrinius, sukurtus iš jo didžiosios meilės – gintaro ir vario: Mikalojaus Konstantino Čiurlionio portretas iš gintaro gabaliukų, dekoratyviniai „pelėkautai“, kurių masalas – gintaro gabaliukas, žalvarinė verba, gintaro sagės, oda aptrauktas kaleidoskopas su smulkiais įvairių spalvų gintaro gabaliukais, iš gintaro gabalo „augantis“ medelis, kurio lapeliai – gintarinės žuvėdros, ir kt.

Žal­va­rinę verbą Hen­ri­kas ga­mi­no spe­cia­liai Šiau­lių kraš­to tau­to­dai­li­ninkų pa­ro­dai.
Žal­va­rinę verbą Hen­ri­kas ga­mi­no spe­cia­liai Šiau­lių kraš­to tau­to­dai­li­ninkų pa­ro­dai.

„Liko gintaro gabaliukų nuo gintarinių kryželių, kuriuos dariau pagal užsakymą. Tai ir panaudojau, padariau paukštelius“, – kukliai šypsosi tautodailininkas ir ištiesia lupą. Kviečia apžiūrėti inkliuzus gintaro gabaluose. Gintaro jis nusipirkdavęs Palangoje. Nusipirkdavo tiek, kad visų metų dirbiniams pakakdavę.

Daugelis jo darbų išsisklaidę po pasaulį – maždaug prieš 50 metų jo buvo paprašyta „Polifonijai“ sukurti papuošalus choristams, vėliau ir „Verpsto“ bei kitų įmonių chorai, sporto įstaigos tapo jo darbų užsakovais. „Paaugliu būdamas, pradėjau kurti. Žiūrėdavau į tėvą, mamą (jie abu meistravo) ir užsinorėjau“, – sako jis.

O tada Henrikas ištiesia šeimos relikviją – dar veikiantį šveicarišką sidabro laikrodį su grandinėle ir išgraviruotu užrašu. Šį laikrodį 1938 m. jo tėvas gavo už tarnybą Lietuvos kariuomenėje. Laikrodyje yra A. Smetonos portretas ir užrašas: „Kalinui Valerijonui, labai gerai baigusiam mokamą bateriją.“

Hen­ri­ko su­kur­tais pa­puo­ša­lais puošė­si dau­ge­lio Šiau­lių mies­to įmo­nių chorų na­riai.
Hen­ri­ko su­kur­tais pa­puo­ša­lais puošė­si dau­ge­lio Šiau­lių mies­to įmo­nių chorų na­riai.

Akordeonas, armonika, bandonija

Panašu, kad viskas, ko besiimdavo Valerijonas, buvo atliekama tobulai. Jis net su savo muzikuojančiais vaikais, o vėliau ir anūkais, buvo sukūręs šeimos kapelą. Kas grojo bandonija, kas akordeonu, kas armonika, o Henriko sūnus Gediminas, kuris dabar yra kompozitorius ir dainuoja chore „Polifonija“, pradžioje mušė būgną, o vėliau ir pats į rankas paėmė bandoniją.

Henrikas mena, kad tėvas jam iš Rygos buvo parvežęs pirmą mažulytį akordeoną. Jo Henrikas nebeturi, nebepamena, kur pradingo pirmasis instrumentas. Tačiau vėliau pačiu mėgstamiausiu muzikos instrumentu tapo būtent bandonija, nors vyras vienodai virtuoziškai groja armonika ir akordeonu.

Mi­ka­lo­jaus Kons­tan­ti­no Čiur­lio­nio po­rtre­tas, su­kur­tas spe­cia­liai tau­to­dai­li­ninkų pa­ro­dai, bu­vo skir­tas gar­sio­jo Lie­tu­vos kom­po­zi­to­riaus 100 metų ju­bi­lie­jui.
Mi­ka­lo­jaus Kons­tan­ti­no Čiur­lio­nio po­rtre­tas, su­kur­tas spe­cia­liai tau­to­dai­li­ninkų pa­ro­dai, bu­vo skir­tas gar­sio­jo Lie­tu­vos kom­po­zi­to­riaus 100 metų ju­bi­lie­jui.

Muzikantas atneša du didelius bandonijų dėklus ir ištraukia muzikos instrumentus, kuriems daugiau nei po šimtą metų. Prieš kelis dešimtmečius Henrikas instrumentą, meniškai išpuoštą sidabro spalvos metalu ir perlamutru, pirko Kelmėje, o restauravo Šiauliuose. Kita bandonija pirkta Rygoje, komiso parduotuvėje.

Muzikalus vyras dainuoja ir groja Šiaulių folkloro kolektyve „Margulis“, aštuonerius metus vadovavo Gruzdžių kultūros namų kapelai. Vyras su kolegomis koncertavo daugelyje švenčių, vyko į įvairias pasaulio šalis: Ispaniją, Švediją, Vokietiją. Henrikas koncertuoja iki šiol – neseniai sulaukė kvietimo rugpjūčio pradžioje su kolega koncertuoti Vabalninke vyksiančioje šventėje. „Dabar man liko tik muzikavimas. Senatvė atėjo, nieko nebenoriu daryti“, – atsidūsta jis.

Tautodailininkas tiki, kad meilė muzikai jo giminei yra Dievo dovana už tai, kad senelis buvo kurčnebylys. Nes ne tik Henriko sūnus Gediminas gyvenimą susiejo su muzika. Dukra Asta Novikovienė yra muzikos mokytoja, muzikos mokyklose mokosi Henriko anūkai.

„Li­ko gin­ta­ro ga­ba­liukų nuo gin­ta­ri­nių kry­že­lių, ku­riuos da­riau pa­gal už­sa­kymą. Tai ir pa­nau­do­jau, pa­da­riau paukš­te­lius“, – kuk­liai šyp­so­si tau­to­dai­li­nin­kas.
„Li­ko gin­ta­ro ga­ba­liukų nuo gin­ta­ri­nių kry­že­lių, ku­riuos da­riau pa­gal už­sa­kymą. Tai ir pa­nau­do­jau, pa­da­riau paukš­te­lius“, – kuk­liai šyp­so­si tau­to­dai­li­nin­kas.
comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite