Angle down Atgal

Ge­ro­vės bal­ko­nas (9): Ge­ro­vės bal­ko­no ne­bren­dy­la ir „kos­mo­nauts“

Koks džiaugs­mas – pa­kaps­čiau ki­bi­re, ku­ria­me pa­so­din­tos bul­vės,  že­mę ir ap­ti­kau ko­ne kiau­ši­nio dy­džio švie­žu­tė­lai­čių bul­vių gum­bų. Ir koks skaus­mas – vie­nas iš pen­kių bul­vie­no­jų pa­gel­to­na­vo, o su­krau­ti žie­dai nu­by­rė­jo. Va­rian­tai yra du – ar­ba bul­vėms ne­tin­ka uni­ver­sa­lia va­di­na­ma že­mė, ar­ba ki­bi­re įsi­vei­sė ne­ma­to­mas prie­šas – ne­ma­to­dai.

Nematodinis nebrendyla

Norint nugalėti priešą, reikia jį pažinti. O ką čia reikia pažinti? Aiškintis, ar gelstančių bulvienojų netenkina žemė, ar tikrai įsiveisė tikra bulvinė korona.

Esu girdėjusi apie bulvių marą, vėžį, kolorado vabalus, bet žinių apie bulvinius nematodus turiu nedaug. Pasirodo, nematodai – mikroskopiniai apvaliųjų kirmėlių atstovai. Jie siurbia bulvių šaknų sultis, todėl bulvės turi tik 1–3 stiebus, visiškai neužaugina gumbų arba jie būna labai vargani.

Neretai daržininkai yra linkę pirmiausia apkaltinti blogą žemę ar prastą orą. Jiems į galvą neateina, kad problema gerokai rimtesnė. Jei mano Gerovės balkono bulvių problema tikrai rimtesnė, derlius sunyks visiškai nesubrendęs. Aiškiau pasakius – nematodinis nebrendyla...

„Kos­mo­nau­tą“ sa­lie­rą pri­žiū­ri tvar­kin­gai su­dy­gu­sių gars­ty­čių pul­ke­lis. Na, ir keis­ta kom­pa­ni­ja.  (Autorės nuotr,)
„Kos­mo­nau­tą“ sa­lie­rą pri­žiū­ri tvar­kin­gai su­dy­gu­sių gars­ty­čių pul­ke­lis. Na, ir keis­ta kom­pa­ni­ja. (Autorės nuotr,)

Išeitis turiu dvi – palaukti iki „didžiojo“ bulviakasio ir tada patikrinti, ar ant bulvių šaknų nėra smulkių baltų arba aukso spalvos nematodų patelių.

Jei paaiškės, kad juodą darbą nuveikė nematodai, reikės išmesti visą derlių – šviežias bulves, žemę ir, o varge, vyro žvejybinį kibirą. Bulvienojus, beje, su visomis šaknimis dar patariama sudeginti, bet tokios liepsnojančios aistros septintajame aukšte nepavyks įžiebti.

O jei paaiškės, kad vis tik kalta žemė, kitais metais būsiu protingesnė. Nepirksiu universaliu substratu pavadinto žemių maišo. Tiesą sakant, man tas mišinys nuo pat įsigijimo kėlė įtarimą. Jis labiau priminė elementarias durpes, o ne žemę...

Po­mi­do­rai pa­ga­liau iš­sklei­dė spar­nus. Ėmė aug­ti per­so­din­ti į di­des­nius va­zo­nus ir į že­mę pri­me­nan­čią že­mę, o ne dur­pes. (Autorės nuotr.)
Po­mi­do­rai pa­ga­liau iš­sklei­dė spar­nus. Ėmė aug­ti per­so­din­ti į di­des­nius va­zo­nus ir į že­mę pri­me­nan­čią že­mę, o ne dur­pes. (Autorės nuotr.)

Tas tai kosmonauts“

Bet visi kiti žali reikalai balkone vyksta labai sklandžiai. Net prasidėjo sodinukų dalybos. Kolegė Monika iš mamos daržo Pasvalio rajone atvežė keturis aitriųjų paprikų sodinukus. Juos iškeičiau į keturis piliarožių daigelius.

Vieną pomidorą, vieną papriką, našlaičių ir piliarožių išvežiau mamai į Utenos rajoną, o iš mamos daržo išsikasiau petražolę su ilga šaknimi.

Taigi, dabar balkone turiu tris labai smagiai augančius pomidorus, tris paprikas, penkias piliarožes, žemuogių pievelę, krapų, petražolių, gėlių pievą ir kvepiančių gėlių dubenį bei kitokio gėrio.

Beje, galiu jau prisipažinti ir dėl kelių sėkmingų eksperimentų. Kmynas išdygo vienas, kalendrų – smagus būrelis, garstyčių – kareivių pulkas. Ir dar į lovelį pasodinau iš mamos atsivežtus keturis sudygusius svogūnus bei „kosmonautą“ salierą. Kodėl?

„Tas tai kosmonauts“, – taip apie keistuolius kalba šiauliečiai. Mano salierui toks apibūdinimas labai tinka. Nes į žemę pasodinau tai, ko nesuvalgėme. Buvo likęs šaldytuve nupjautas saliero kotelis su nedideliais lapkočiais, įkišau į žemę. Ir sužaliavo, ir subujojo...

Reikės persodinti į gilią vazą, nes akivaizdu – net iš saliero nuograužos galima turėti naudos.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Rekomenduojamas video turinys


Taip pat skaitykite