Ge­ro­vės bal­ko­nas (4)

Šiauliai
Sa­lo­tos jau la­bai la­bai no­ri į bal­ko­ną, į trą­šią že­mę, bet kant­ry­bė – pa­ti did­vy­riš­kiau­sia do­ry­bė. Lai pa­ken­čia. (Autorės nuotr.)
Monika Šlekonytė Etaplius žurnalistas
Šaltinis:  Etaplius.lt

Kaip man skau­da šir­dį. Žiū­riu į bu­jo­jan­tį dar­žą ant pa­lan­gės, no­riu au­gin­ti­nius iš­leis­ti į lais­vę, į gry­ną orą „pa­si­ga­ny­ti“, bet pa­tys orai tam prieš­ta­rau­ja. Bul­vie­no­jai jau sie­kia pus­met­rį, o sau­lės spin­du­lys jų dar ne­pag­los­tė. Ka­ran­ti­nas ne tik mums, bet ir dai­gams...
 

Nuotykiams tereikia apsisprendimo

O jei imti ir pavadinti priverstinį buvimą namuose nuotykiu? Pavyzdžiui, tokiu, kokį išgyveno Robinzonas Kruzas. Jis juk irgi buvo priverstinai uždarytas saloje, tačiau turėjo išmokti susirasti maisto, pasistatyti būstą, medžioti, kovoti, kad galėtų išgyventi visiškai vienas saloje.

O aš savo „saloje“ seniai turiu lobį – 1949-aisiais išleistą knygą „Robinzono pėdomis“, kurioje, be to, kad aukštinami sovietmečio herojai, yra ir labai neprastų patarimų, ką ir kaip auginti, ką iš ko pasigaminti, kad išgyventumei laukinėje gamtoje.

Gerovės balkono dienoraštyje jau rašiau apie žemuoges – negalėjau jų pasėti, nes sėklas prašoma du mėnesius palaikyti –6 laipsnių temperatūroje. Kur du mėnesius rasti tokią temperatūrą, man niekas taip ir neatsakė, tačiau knygoje perskaičiau įkvepiančią istoriją.

Kalėjime sėdėjęs žmogelis sename žurnale tarp raidžių aptiko prikibusią sėklytę. Kieno ta sėklytė, visiškai nenumanė, bet nusprendė pasėti. Ilgokai laukė, o kai visai prarado viltį, iš žemės išlindo daigelis. Kai jis išleido ketvirtąjį lapelį, tapo aišku, tai – žemuogė.

Po dvejų metų kaliniui pavyko sulaukti pirmojo derliaus – saujos žemuogių, tačiau iš ataugų jis užveisė visą žemuogių plantaciją – 160 krūmelių.

Todėl pasėsiu savo žemuoges į lovelį ir palauksiu. Nuotykiams tereikia apsisprendimo.

Įliepsnoja didvyrio širdį“

To, kokį vaizdą matau ant palangės, neiškeisčiau į jokio miesto šurmulio vaizdą. Mano bulvių daigai jau siekia pusmetrį, o bulvienojų viršūnėse kaupiasi žiedams krauti jaukūs lizdeliai.

Pomidorai išdygo net devyni, piliarožių gal penkiolika, o našlaičių bus gal koks trisdešimt.

Linksmai nosis išrietė ir petražolės, krapai, laiškiniai česnakai. Pastarųjų labai laukiu, mat dar nuo senovės romėnų laikų yra išlikęs priežodis: „Česnakas įliepsnoja didvyrio širdį, kai šaltis jį verčia ledu.“

Dar kokia savaitė praeis ir jau galėsiu česnakų laiškus skinti, pjaustyti ir berti ant sviestu apteptos šviesios duonos riekės. Esate kada ragavę? Pabandykite. Ne tik užsiliepsnos širdis, bet ir gausite vitaminų A ir C bombą.

O man laiškiniai česnakai dar pasitarnaus tuo, kad turi fungicidinių savybių, padedančių kovoti su augalų miltlige. Gerovės balkono pomidorams miltligė nebus baisi.

Tiesa, laiškinio česnako sultys puikiai atbaido visokius niekadėjus vabzdžius, bet jų aš nebijau. Į 7-ąjį aukštą jei kokia sportininkė musė ir pakyla, tai jai tik paploti reikia. Per petį.