Angle down Atgal

Geriausia tarptautinė kalba – šypsena širdimi

Po trijų mėnesių, praleistų Indijoje, grįžęs gimtinėn, savanoris mokytojas Seržas Staponkus pirmiausia puolė valgyti išsiilgtųjų šaltibarščių. Ne dėl to, kad valgis ten buvo neskanus – organizmas maldavo mielo maisto. Nors tolimoji Indija pasitiko skurdu, jį nustelbė žmonių šypsenos ir mokėjimas mėgautis gyvenimu. Ar savanoriaudamas Seržas išmoko pajusti gyvenimo skonį?

„Per savanorystę atsivėrė šalių sienos“

Savanorystė dovanoja laisvę. Štai dėl ko, dar būdamas paaugliu, Seržas susižavėjo šia idėja. Jaunimo stovykla sename pastate Kurtuvėnuose be elektros, vandens, tualeto tapo pirmuoju jo išbandymu. Nuo to laiko praskuodė jau 23 savanoriavimo metai, per kuriuos priskaičiuota daugybė įvairių renginių, projektų ir veiklų.

„Viena svarbiausių mano vertybių yra laisvė. Vidinė laisvė, kuri neuždaryta į tam tikras dogmas, baimes, griaunanti sienas ir padedanti pažinti pasaulį. Pats laisvai priimu kitus žmones ir gal todėl sutinku ir kitus, kurie mane taip priima“, – pasakoja pašnekovas ir džiaugiasi kai kuriomis iki šiol nenutrūkstančiomis pažintimis. Neseniai iš vieno draugo gavo pasiūlymą atvykti į Argentiną, o Švietimo mainų ir paramos fondas tuo pat metu siūlo atlikti praktiką lituanistinėje mokykloje.

Savanorystė dovanojo galimybę praplėsti akiratį ir atsidurti už tėvynės ribų. Jei, būdamas 18 metų, jis neviešėjo net kaimyninėje Latvijoje, tai šiandien aplankytų šalių sąrašas susidarytų netrumpas. „Per savanorystę atsivėrė šalių sienos. Džiaugiausi galimybe vykti į Pasaulio jaunimo dienas Kanadoje, vėliau – Vokietijoje. Dar pusmetį praleidau savanoriaudamas Italijoje ir t. t.“ – vardija Seržas. Paskutinė šalis, trims mėnesiams tapusi namais, buvo Indija.

Mėgavimasis. Skurdas Indijoje bado akis, tačiau per savanorystės laikotarpį Seržas pamatė svarbų indų bruožą – gebėjimą į gyvenimą žiūrėti paprastai, mokėti juo mėgautis. (Ser­žo Sta­pon­kaus asmeninio archyvo nuotr.)
Mėgavimasis. Skurdas Indijoje bado akis, tačiau per savanorystės laikotarpį Seržas pamatė svarbų indų bruožą – gebėjimą į gyvenimą žiūrėti paprastai, mokėti juo mėgautis. (Ser­žo Sta­pon­kaus asmeninio archyvo nuotr.)

Indija pasikvietė pati

Mokytoju Šiaulių Gegužių progimnazijoje dirbęs Seržas apie Indiją per pamokas kalbėdavo mokiniams. „Suvoki, kokia ji įspūdinga, kokia galinga civilizacija, kiek daug yra palikimo, paveldo, tikėjimo. Nuo vaikystės ir šiaip mane žavėjo indų filmai“, – pasakoja Seržas. Juokiasi, prisiminęs, kad tik per viešnagę išsiaiškino, ką reiškia vienos mėgstamos dainos žodžiai: „Jimmi Jimmi Jimmi – Aaja Aaja Aaja“ („Aaja“ reiškia „OK“ – „gerai“).

Svajonių šalis Indija, išėjus iš darbo mokykloje, tapo vienu tikslų, kurį norėjosi įgyvendinti. Tik kaip mintis paversti realybe?

„Kartais pats išsigąstu dėl svajonių pildymosi: gavau netikėtą pasiūlymą dalyvauti projekte ir mokyti vaikus Indijoje. Pirmu numeriu užsirašiau! – prisimena jis. – Kai galvoji apie tai, pats likimas suveda su žmonėmis, atveria galimybes – tik pasinaudok, atsiliepk į kvietimą, ženk tą baimės žingsnį.“

Taip netikėtai jis kartu su 14 savanorių iš 9 šalių nuvyko į Keralos valstiją Pietų Indijoje. Europiečiams itin svetima kultūra ir gyvenimo sąlygos Seržui baimės nekėlė. Šiek tiek neramino tik trijų mėnesių laikotarpis ir anglų kalbos žinios, kuriomis pats ne itin pasitikėjo.

„Bet supranti, kad ten žmonės kalba šypsenomis, širdimi, akimis. Šia tarptautine kalba gali susikalbėti visur“, – šypsosi pašnekovas.

Išmėginimas. „Jei kas abejojate dėl savo antrosios pusės pasirinkimo – išsivežkite į Indiją kelioms savaitėms“, – šypsosi mokytojas Seržas Staponkus, šioje šalyje savanoriavęs tris mėnesius. (Ser­žo Sta­pon­kaus asmeninio archyvo nuotr.)
Išmėginimas. „Jei kas abejojate dėl savo antrosios pusės pasirinkimo – išsivežkite į Indiją kelioms savaitėms“, – šypsosi mokytojas Seržas Staponkus, šioje šalyje savanoriavęs tris mėnesius. (Ser­žo Sta­pon­kaus asmeninio archyvo nuotr.)

Maistas Indijoje išvargino

Trumpai apibūdindamas Indijos maistą, Seržas patikina, kad Indija – puiki vieta pradėti sveiką gyvenseną, vegetarizmą. Šalis turtinga daržovių ir vaisių. „Bet man buvo sunku iki galo išlaikyti šį iššūkį visus tris mėnesius“, – pripažįsta lietuvis.

Po aštuonių savaičių mėsos troškimas kaip reikiant užvaldė. Tiesa, jo draugų kompanijoje visi, jei nebuvo, tai tapo vegetarais, tačiau seilės, išvydus skaniai paskrudintą vištieną, kaupėsi ne jam vienam: „Kartą, einant pro lauke gaminamą kvepiantį maistą, susižvalgėme su savanore japonike – imam! Taip skaniai suvalgėme...“

Indijoje, gavę maisto iš rankų į rankas, nustebti neturėtume – valgyti rankomis yra tradicija. „Ne dėl to, kad neturėtų šakučių. Dešinė ranka yra duodančioji, laiminančioji ranka“, – sako Seržas.

Dar keli privalumai, valgant rankomis: lėčiau valgai maistą – mažiau suvalgai, pajunti, ar maistas nekarštas, paėmęs jį, pirštų receptoriais nusiunti signalą smegenims, skrandžiui, kad šie pasiruoštų valgiui priimti. Indų virtuvė skani, tačiau europietiškam skrandžiui – aštri.

„Pasak indų, maistas jiems atstoja papildus, todėl per dieną turi pajusti skirtingus skonius – sūrumą, aštrumą, saldumą, kartumą ir kt. Tiesą sakant, aš šiek tiek pavargau nuo to maisto. Jau braukiau ant sienos kaip grafas Montekristas brūkšniukus... Svajojau apie šaltibarščius. Ką grįžęs padariau pirmiausia – ėjau valgyti šaltibarščių“, – atvirauja pašnekovas.

Ser­žo Sta­pon­kaus asmeninio archyvo nuotr.
Ser­žo Sta­pon­kaus asmeninio archyvo nuotr.

Vyriškas mundu ir ūsų vaidmuo

Gyvenant Indijoje, kur devynis mėnesius kepina 40 laipsnių karštis, lietuviui teko išbandyti ir vietinį vyrų apdarą – mundu. Tai tokios ilgos iki žemės paklodės, kurias vyrai užsiriša kaip sijonus arba gali susitrumpinti ir mūvėti kaip šortus. Pagal šį apdarą galima atskirti, kas tu esi: „Jei vienoj pusėj klostė – tai tu induistas arba krikščionis, jei kitoj – musulmonas.“

Nors Indijoje skurdas klesti, vaikai mokykloje vilki vienodas uniformas, neišskiriančias nė vieno aukščiau kitų. „Nesvarbu, ar išeina iš turtingų namų, ar išeina iš lūšnos, jis toks pat gražus kaip ir kiti: batai nuvalyti, uniforma graži, plaukai sušukuoti. Tai rodo ir tam tikrą požiūrį į mokymo įstaigą. Kaip gerbiamiausia profesija yra mokytojo, taip ir įstaiga yra kaip šventovė“, – pasakoja šiaulietis.

Vietiniai labai gerbia mokslą ir mokytojus, o vyrai su ūsais ten ypač gerbiami – tai vyriškumo simbolis. Įspėjimų dėl to išgirdo ir pats Seržas, kai norėjo nusiskusti barzdą ir ūsus. Patarė palikti – mokiniai jaus daugiau pagarbos.

Ser­žo Sta­pon­kaus asmeninio archyvo nuotr.
Ser­žo Sta­pon­kaus asmeninio archyvo nuotr.

Kodėl indė gera žmona?

Pasigirsta nuomonių, kad Indija – viena iš netolerantiškiausių šalių. Seržas su tuo absoliučiai nesutinka.

„Per tuos tris mėnesius nemačiau netolerancijos, kalbant apie religiją ar socialinius aspektus“, – tikina jis. Savąją patirtį pagrindžia konkrečiu pavyzdžiu: „Kiekvieną penktadienį vietos katalikai dalija maistą. Ir nesvarbu, ar tu musulmonas, ar induistas, ar turtingas, ar vargšas, atėjęs gali gauti maisto nemokamai.“

Kitokia situacija ten dėl moterų padėties. „Tai, ką mes vadiname diskriminacija, jiems yra natūralus kultūros ženklas. Dailiosios lyties atstovės Indijoje pirmiausia namų šeimininkės ir vaikų augintojos. Miesteliuose jau nuo ankstaus ryto matai, kaip moterys tvarkosi: šluoja kiemuką, renka lapus, degina šiukšles. Virėjai – vyrai, aptarnautojai – vyrai, kasininkai – vyrai. Daug moterų dirba mokytojomis, spec. pedagogėmis“, – teigia Seržas.

Jo bendražygiai net juokavo, kad reikia susirasti žmoną indę. Kodėl? Todėl, kad jos išsiskiria nuolankumu, pagarba ir vyro palaikymu. Gal todėl ten skyrybų statistika nesiekia net 5 proc. Kadangi Indijoje dar gajos vedybų tradicijos, dažnas atvejis, kad nuotaką ir jaunikį išrenka tėvai pagal socialinę padėtį visuomenėje, religiją.

„Bemokant lietuvių liaudies šokių poromis, visi vaikinai išsilakstė – jiems nepriimtina paimti šokių partnerei už rankos, prisiliesti. Šių tradicijų laikomasi viešumoje. Kolegijoje viena įsimylėjusi porelė buvo iškviesta rimto pokalbio pas kuratorę – dėl „per daug artimų santykių“, – sako jis.

Net per įvairius renginius, pamokas mokykloje ar pamaldas bažnyčioje egzistuoja tam tikra tvarka: moterys sėdi vienoje pusėje, o visi vyrai – kitoje. Tas pats ir traukinyje – yra atskiri vagonai moterims.

Ser­žo Sta­pon­kaus asmeninio archyvo nuotr.
Ser­žo Sta­pon­kaus asmeninio archyvo nuotr.

Vienas iš kelių į taiką– pažinimas

Lietuvį papirko nuoširdus indų pasinėrimas į savo religiją. Nuo ankstaus ryto, prieš eidami į darbus, žmonės užsuka į šventyklas, kuriose pasisveikina su dievybėmis, gauna iš šventikų palaiminimus. „Žavi indų dvasingumas. Nueini į jų apeigas ir matai, kaip jie visa širdimi atsidavę gieda, šoka, dainuoja, aukoja“, – sako pašnekovas. Induizme – ir daugybė ceremonijų. Viena ypač sužavėjusi Seržą – kokoso sviedimas į akmenį – savotiškai priminė Lietuvoje esantį įniršio kambarį, kuriame išsilieji, daužydamas lėkštes.

„Nusiperki kokosą, iškalbi jam savo „išpažintį“ ir meti į ritualinį akmenį, kur baigia savo kelionę išsitaškydamas“, – pasakoja pašnekovas, išmėginęs tai ir savo kailiu.

O religijos lietuvį domina: „Kai manęs ten kas nors klausdavo, koks mano tikėjimas, juokaudamas sakydavau, kad human (žmogus). Laikau save krikščioniu, bet niekad nenuvertinu kitų religijų. Jos – dalis kultūros. O kaip jas pažinsi, jei prie jų neprisiliesi? Daugybė karų istorijoje kilo dėl žmonių tamsumo, religinio fanatizmo. Vienas iš kelių į taiką – pažinimas.“

„Kartais pats išsigąstu dėl svajonių pildymosi“, – atvirauja Seržas, kuris dar visai neseniai tik svajojo apie kelionę į Indiją, o štai šioje nuotraukoje jis jau gaudo saulę Keralos valstijoje Pietų Indijoje. (Ser­žo Sta­pon­kaus asmeninio archyvo nuotr.)
„Kartais pats išsigąstu dėl svajonių pildymosi“, – atvirauja Seržas, kuris dar visai neseniai tik svajojo apie kelionę į Indiją, o štai šioje nuotraukoje jis jau gaudo saulę Keralos valstijoje Pietų Indijoje. (Ser­žo Sta­pon­kaus asmeninio archyvo nuotr.)

Indijos skaudulys – savižudybės

Skurdas Indijoje negali nebadyti akių. Daug lūšnynų, prastai gyvenančių žmonių, nors šalis yra viena turtingiausių pasaulyje pagal aukso atsargas. „Susimąstai – kieno sąskaita tas auksas kaupiamas...“ – liūdnai šypteli Seržas.

Oro uostas atvykusiuosius į Indiją pasitinka įspūdingais piešiniais, architektūra, tačiau išėjus iš jo, viską užgožia kur kas liūdnesnė realybė. Liūdnesnė ji matoma tik svečiams, nes indai išmokę susitaikyti, gyventi ir šypsotis.

Deja, žinoma, ne visi. Savižudybių skaičius šalyje milžiniškas – per dieną mirtį pasirenka daugiau nei keli šimtai jaunų indų. Seržas, kartu su kitais savanoriais dalydamasis savo gyvenimo istorija, mokė studentus, kaip pažinti save, įveikti stresą, mąstyti pozityviai sunkiose gyvenimo situacijose. Jis tikisi, kad taip bent minimaliai prisidėjo prie to, jog būtų išvaikytos bet kokios žmonių mintys apie galimą rankos pakėlimą prieš save.

Per savanorystės laikotarpį jis pamatė ir kitą indų bruožą – gebėjimą į gyvenimą žiūrėti paprastai, mokėti juo mėgautis.

„Mokiausi ir aš, – sako Seržas. – Jei per paskaitas leisdavome mokiniams pailsėti 10 minučių, tai atgal jie susirinkdavo po pusvalandžio. Jie mėgaujasi gyvenimu, nesuka galvos, o man iš pradžių buvo streso – sutrumpės paskaita, nespėsiu visko išpasakoti. Kartais indų 5 minutės užsitęsdavo iki kelių valandų. Todėl ir dabar su draugais savanoriais pajuokaujame: pasitiksliname, kada susitinkame – už 10 indiškų minučių ar lietuviškų.“

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite