Su virbalais – nuo vaikystės

Senovėje mezgimas atsirado iš šilto, patogaus apdaro būtinybės. Dabar jį puoselėja mėgėjai išsiskirti megztu originaliu drabužiu ar aksesuaru. Megztais, nertais darbais ypač domisi užsieniečiai.

V. Krauleidienės giminėje šis amatas perduodamas iš kartos į kartą. „Mano močiutė, apdovanota menine gyslele, nėrė vąšeliu pagal užsakymus megztinius, vaikiškus kostiumėlius, mezgė moteriškas kepuraites, skrybėlaites, – dėstė tautodailininkė. – Mama mezgė virbalais paprastus mezginius, nes neturėjo laiko.“

Šešiametę Valytę močiutė išmokė nerti, o dešimtmečio sulaukusiai dukrai mama parodė, kaip megzti virbalais.

V. Krauleidienei maloniau megzti virbalais, nes daugiau raštų galima išmegzti, sudėtingesnių ir dailesnių nei vąšeliu. Tačiau šis labai tinka mezginio apdailai.

Tautodailininkė savo megztus darbus pristato Veiviržėnuose Klaipėdos rajono amatų centre, kuriam vadovauja. Šiuo metu akį traukia rausva iš šilko ir kašmyro siūlų megzta suknelė. Ir puošni ažūrinė balto lino suknelė, kuri nuostabiai tiktų nuotakai. Dailus moteriškas megztinis patiktų stilingai moteriai. Čia savo megztus darbus eksponuoja ir kitos rajono tautodailininkės – Valentina Kaubrienė, Rita Riaukė, Stasė Kausteklienė ir kitos.

Per radijo stotį „Lietus“ išgirdusi apie geriausio amatininko konkursą V. Krauleidienė nufotografavo baltą lininę suknelę, pavadino „Dovana dukrai“ ir nusiuntė klausytojų vertinimui. Šiems labai patiko mezginys ir jį pripažino geriausiu. Tautodailininkę pradžiugino ne tik vertinimas, bet ir dovana.

„Amatų centras man suteikė naują startą ir galimybes populiarinti mezgimą ir išsaugotas paslaptis perteikti kitoms kartoms“, – atskleidė V. Krauleidienė.

Išlaiko tradiciją ir neatsilieka nuo mados

Tautodailininkė mezgėja V. Krauleidienė stengiasi išlaikyti tradiciją ir neatsilikti nuo šiuolaikinės mados. Kaip ir senovėje ji mezga iš natūralaus pluošto – vilnos ir lino, tačiau stengiasi kurti tokius modelius, parinkti raštą, spalvas, kurie patiktų jaunimui, šiuolaikinei stilingai moteriai. Pasak tautodailininkės, megzti drabužiai grįžta į madą – sumoderninti, stilizuoti. „Tai skonio reikalas – patinka tiems, kurie mėgsta išskirtinumą, originalumą. Juk megztu drabužiu apsirengęs gali būti toks vienintelis“, – sakė pašnekovė. Jos rūbų spintoje nedaug megztų drabužių, bet, anot tautodailininkės, visi dėvimi. Ji pridūrė, kad tokio drabužio privalumas – bet kada gali išardyti ir numegzti naują.

Siūlų mezgėja parsisiunčia iš Turkijos ir Italijos. Jie pigesni, bet kokybiški. „Nuo siūlų kokybės priklauso gaminio kokybė, jo prekinė išvaizda“, – pastebėjo pašnekovė.

V. Krauleidienė megztas staltieses ir kitus darbus eksponuoja respublikinėse tautodailininkų parodose. Specialiai parodai ji numezgė vilnonį komplektą – baltas stilizuotas kojines, pirštines ir rankinę. Iš karto jam atsirado pirkėjų, bet ir dabar galima pamatyti Amatų centre.

Meniškumo geną paveldėjusi Valė nekopijuoja – jai patinka kurti. „Mėgstu derinti motyvus, spalvas, – atskleidė ji. – Niekada nemezgu vienodų drabužių – skiriasi spalva, modelis.“

Skleidžia patirtį

Tautodailininkė V. Krauleidienė – trečia karta, perėmusi mezgimo gudrybes. Ji ne tik pati mėgsta megzti, bet ir stengiasi kitus užkrėsti šiuo pomėgiu. Pasaulinę mezgimo viešumoje dieną šiemet buvo pakvietusi veiviržėniškes, mėgstančias megzti. Kitąmet žadėjo šį susibūrimą plėsti – pasikviesti mezgėjų iš kitų rajonų.

O kam savo šeimoje perduos šį amatą? „Mano dukra Urtė ne tik nemėgsta megzti, bet ir nenori dėvėti megztų drabužių“, – atskleidė pašnekovė. Užtat abu sūnūs mielai rengiasi mamos megztais megztiniais ir net patys modelius sugalvoja.

V. Krauleidienė, mezganti virbalais, nerianti vąšeliu, naudoja ir kitą mezgimo priemonę – šakutę. Edukaciniuose užsiėmimuose ji moko megzti ant grėblio. Šis mezginys retas, todėl mezgami tik šaliai ar užuolaidos.

• Mezgimas buvo žinomas senovėje. Apie tai byloja archeologiniai radiniai – megztų daiktų fragmentai, beveik sveika moteriška kepuraitė, kuriai keli tūkstančiai metų.
• Senovės Lietuvoje megzta mediniu ir kauliniu, o vėliau ir metaliniu vąšeliu, kauliniais, metaliniais virbalais. Tai patvirtina ne tik lietuvių, bet ir latvių, prūsų, skalvių, kitų genčių ir tautų kapinynai.
• Manoma, jog pirmiausia pradėtos megzti juostos, kuriomis būdavo apvyniojamos kojos. Vėliau – kojinės ir pirštinės, megztiniai, liemenės, riešinės, kepuraitės, apavas, austinių drabužių dalys.
• Iki praėjusio amžiaus naudota natūralios spalvos arba augaliniais dažais dažyti pakuliniai, lininiai, vilnoniai verpalai, medvilnė. Mezgimo verpalai, raštai, spalvos priklausė nuo megztinio paskirties. Vasarai mezgė iš lininių arba medvilninių, rudeniui – iš vilnonių siūlų. Dažniausiai būdavo renkamasi ramias, pasteline spalvas.
• Labiausiai paplitę augalinių ir geometrinių raštų motyvai. Geometriniai motyvai buvo sudaromi iš tiesių ir laužytų linijų, krypučių, rombų, dantelių, langelių. Gausu saulučių, žvaigždučių, snaigių. Iš augalinių motyvų populiariausios lelijos, rūtos, ąžuolo lapai, tulpės, varpeliai ir dobiliukai. Raštų nekartojo – juos nuolat perkurdavo, tobulindavo.
• Praėjusiame amžiuje Lietuvoje atsiradus mezgimo mašinoms, rankinis mezgimas patyrė nuosmukį. Tačiau mašina neįstengė ilgai konkuruoti su kūrybinga mezgėja. Šiuo metu mezgimas Lietuvoje vėl populiarus.