Angle down Atgal

Gera būti šalia

Rašau apie savo vienintelius senelius, kuriuos vadinu bobute ir dieduku. Prieš 60 metų Utenoje susituokė mano seneliai Vanda Petravičiūtė ir Alfonsas Urbanavičius.

Gyvendami Utenoje susilaukė dviejų dukrų – Irenos ir Ritos. Mano mama buvo pirmoji.

1968 m. rudenį persikėlė gyventi ir dirbti į Širvintas. Laikinai gavo butą buvusiame Rukšos dvare (dabar jau nugriautas Kalnalaukio gatvėje). Po pusmečio persikėlė gyventi į dabartinį savo namą buvusioje Mechanizatorių (dabar Kalnalaukio) gatvėje. Gimė sūnus Rolandas.

Nekeisdami darbo vietos abu toje pačioje darbovietėje išdirbo iki pensijos – diedukas Alfonsas dirbo LŽŪT (Lietuvos žemės ūkio technikos) Širvintų skyriaus remonto dirbtuvių vedėju, bobutė – autotransporto dispečere. Aš jų darbą dar atsimenu. Gal buvau tik kelis kartus, bet pasiliko atmintyje. Pas bobutę daug popierių ant stalo ir juokingi skaitliukai, kuriuos su pusseserėmis panaudodavom ne pagal paskirtį – jie tapdavo rogutėmis. O pas dieduką nuėjus viskas kvepėdavo tepalu. Toks minkštas kvapas… Aš buvau nedidelio ūgio, tad man traktorių padangos labiausiai paliko įspūdį. Jos buvo milžiniškos.

Jautėsi net man, vaikui, kad jiems patiko, kur dirbo ir ką darė. Tad nenuostabu, kad ne vieną kartą įvairiomis progomis apdovanoti už sąžiningą, stropų ir nepriekaištingą darbą įmonėje, aktyvią visuomeninę veiklą, gamybinius laimėjimus.

Pirmuosius gyvenimo Širvintose metus kiekvieną šeštadienį važiuodavo į Uteną lankyti bobutės tėvų (mano prosenelių), su kuriais anksčiau ir gyveno. Sunkokai sekėsi priprasti naujoje vietoje, giminaičių aplink nebuvo, šiek tiek varžėsi savo utenietiškos tarmės, todėl ir traukė pas saviškius.

Pagal paskyrą gavo nusipirkti pirmąjį savo „Žigulį“. Tad kiekvieną vasarą, kol vaikai buvo kartu, važiuodavo į Palangą prie jūros. Kaip pasakojo patys, ruošdavosi iš anksto, siūdavosi naujus drabužius, mat ne ką nusipirksi, paprasčiausiai nebuvo. Diedukas labai taupydavo trijų kapeikų monetas, nes visi mėgdavo gerti gazuotą vandenį su sirupu iš gatvėse stovinčių automatų. Būdavo šventė! Širvintose tokių aparatų nebuvo.

Vaikai baigė vidurinę mokyklą Širvintose, išvažiavo studijuoti, baigė aukštuosius mokslus. Sukūrė šeimas. Gimė anūkai.

Pirmoji buvau aš. Kaip pasakoja bobutė, labai laukė pirmagimės anūkės mergaitės. Dabar mūsų yra šeši – Agnė, Justas, Monika, Kotryna, Indrė, Radvilė. Sako, nėra mylimiausių vaikų ar anūkų, bet mano diedukai rado išeitį – labiausiai mylėjo mažiausią. Tad esame pabuvę visi labiausiai mylėti. Labai geras jausmas. O meilės ir dėmesio mums niekada nestinga.

Mano seneliai nuo jaunystės mėgo grybauti ir uogauti. Sako, visą Labanoro girią išvaikščiojo. Dar ir šiemet bobutė rinko mėlynes, spanguoles ir bruknes, reta kuri uogautoja galėtų varžytis su jos darbo tempu. O mūsų visa gausi šeimyna esame aprūpinti uogomis. Visiems užtenka bobutės pririnktų gėrių. Labai smagu jaustis globojama anūke ir gauti lauktuvių iš bobutės.

Ir dar. Laukiame rudenio, kada prasideda obuolių sūrių gamybos procesas. Tada vyksta strateginio planavimo procesas, reikia išsidėlioti darbus taip, kad viską spėtų padaryti: pagrybauti, pauogauti ir obuolių sūrius suspausti. Tiesa, dar aplink namus nemažas daržas, bulvių plotelis, gėlynas laukia priežiūros! Spėja viską patys! Atėjus tam tikram etapui, abu diedukai labai rimtai dirba – lupa, pjausto, verda, spaudžia, džiovina ir vaišina skaniausiais obuolių sūriais. Man labai gera pačiai valgyti ir draugus vaišinti šiais sūriais, sužinoję, kad tai mano senelių gaminys, sako pačius gražiausius komplimentus ir pagyras pirmiausia bobutės kantrybės didumui (kas bandė virti, tas žino, koks sudėtingas ir ilgas procesas).

Diedukai turi ir kitokių pomėgių. Diedukas mėgsta žiūrėti sporto kanalų laidas, ypač žavisi boksu. Iš jo sužinojome apie Daną Pozniaką – boksininką, pirmąjį Lietuvos olimpinį čempioną. Bobutė mezga, daug skaito. Namuose yra gausi biblioteka.

Pažirom po gyvenimą kiekvienas su savo susikurtais gyvenimais ir sukamės juose didėliausiu greičiu. Kas mokosi, kas stato, kas keliauja, kas šeimą kuria… Pas mus nėra kasdieninio pasikalbėjimo, bet jaučiam, kuo kas gyvena. Toks vienas kito jautimas atsirado iš susibūrimų pas diedukus. Visi su visais renkamės pas juos. Susiformavo šeimos tradicijos – būtinai per Kūčias ir Kalėdas bei Velykas rinktis pas diedukus. Kiek klegesio, kalbų ir pasakojimų, kiek vaišių kiekviena šeimininkė priruošia! Šiemet mūsų prie šventinio stalo jau dvidešimt trys. Kartais atsitraukiu nuo stalo ir pažiūriu iš šono, primena italų šeimynėlę, tiek veiksmo ir garso! Ir nenutylam tol, kol išsipasakojam. Mūsų susitikimai šiek tiek keičiasi, nes anūkai jau prie stalo sodinasi savo vaikus, jų jau penki – Julija, Domantas, Rokas, Urtė ir Jurgis.

Viena mano draugė sakė, kokia tu turtinga – turi abu savo tėvus, senelius, o tavo vaikai prodiedukus. Man tik po šių jos žodžių gyvenime vertybės išsikristalizavo. Per tą bėgimą gyvenimu ar per jauna dar buvau, nesusimąsčiau apie tai. Aš esu labai laiminga, kad mano vaikai bendrauja su savo proseneliais. Ir jau nebesinervinu proanūkių lepinimu, nes kada tada vaikai pažins tą slapta įteikto saldainio skonį?.. O kokie skanūs ledai, nors mamai atrodo, kad vaikai kosti… O kaip įdomu žaisti su keistom lazdom, kurios išrikiuotos kampe, ir yra itin svarbios diedukui vaikščioti.

Žiūriu į savo diedukų veido raukšleles ir galvoju. Vienos gilesnės, rūpesčio ar ligos įspaustos, kitos linksmos, trūkinėjančios, kaip juoko siūleliai, trečios susimąstymo linijos… Esam visi jose įspausti – vaikai, anūkai ir proanūkiai…

Gražių metų sugyventa… nueitas bendras 60 metų kelias… 60 metų širdis šalia širdies… 60 pasitikėjimo ir tikėjimo metų… 60 ilgų meilės metų…

Gera būti šalia Jūsų, mielieji diedukai!

Vyriausia anūkė Agnė Gatelytė – Grybauskienė

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite