Gė­li­nin­kys­tės „sėk­la“ – lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­jos dėka. Ge­ro­vės bal­ko­nas (15)

Šiauliai

Gė­lių pie­vą ge­riau­sia sė­ti tarp la­pi­nių gė­lių, žo­lių. Žie­dai gra­žūs, bet bend­ras vaiz­das – skur­do­kas. (Autorės nuotr.)

Monika ŠlekonytėŠaltinis: Etaplius.lt

180988

Sa­vait­ga­lį bal­ko­ne nie­ko ne­be­so­di­nau. Ir be ma­no pa­stan­gų vis­kas bu­jo­ja: nau­jai pa­so­din­tų svo­gū­nų laiš­kų, kra­pų – vėl gau­su. Šyp­se­na sprogs­ta kas­kart, be­si­gro­žint iš vys­tyk­lų be­si­ri­tan­čiu nau­ju po­mi­do­riu­ku, ne­ti­kė­tais gė­lių žie­dais ir jų aro­ma­tu. Jei neu­žuo­džia­te – pa­tys kal­ti. Ma­tyt, ne­tu­rė­jo­te lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­jos, ku­ri kai­mo mo­kyk­lo­je mums, mer­gai­tėms, ves­da­vo gė­li­nin­kys­tės pa­mo­kas.

Foto galerija:

Kas tie žemčiūgai?

Iki šiol išsaugojau sąsiuvinį „Gėlininkystės užrašai“, kurį privalėjome turėti visos griežtosios gėlininkystės pamokų mokytojos mokomos mergaitės. Mūsų kaimo mokyklos erdvės lūžo nuo gėlių, valytojos jas kartais liedavo, tačiau gėlių persodinti nesisiūlė. To ėmėsi lietuvių kalbos mokytoja, direktoriaus žmona, kuri turbūt ir sumanė įsteigti gėlininkystės pamokas vyresniųjų klasių mergaitėms.

Mes ne tik talkindavome mokytojai persodinant kekėmis svyrančius chlorofitus, valydavome dulkes nuo fikusų ir monsterų lapų, bet ir sužinojome, kad, pavyzdžiui, sanpaulijas reikia laistyti į lėkštutes. Nes jei pateks vandens ant plaukuotų lapelių, jie paruduos ir ims pūti.

Nors gėles įprasta laikyti ant palangių, kiekviename kabinete ant mokytojų stalų buvo po žydinčių sanpaulijų vazonėlį. Augalai tiesiog eidavo iš proto nuo mėlynų, baltų ir rausvų žiedų gausos. O jei kuris augalas nuvysdavo, mokytoja jį greit pakeisdavo nauju –
užsiaugindavo sanpaulijų daugindama tiesiog iš lapų.

„Kur rausta žemčiūgai, kur rūtos žaliuoja“, – Maironį cituodavo mokytoja ir klausdavo, ar žinome, kas tie žemčiūgai. Dabar ir jūs sužinosite – tai nasturtos. Užuodžiate jų aštrų kvapą? Šių nuostabiai kvepiančių gražuolių sėklas net galima valgyti – didžiosios nasturtos sėklos marinuojamos dar žalios ir vartojamos maistui kaip kaparėliai.

img-20210705-124722.jpg

Ant pečių nenešiosi

Gėlių sėklų mišiniuose, kuriuos pasėjau į lovelius, žemčiūgų sėklų nebuvo. Tačiau pražydo rugiagėlės, aguonos, vienas serentis, keli linai, viena našlaitė, viena juodgrūdė. Dar baltus žiedelius atvėrė gležnutės gubojos šakelės.

Žiedų, atrodo, daug, bet šiandien galvoju, kad šias gėlės geriau sėti gėlynuose, tarp kitų augalų, samanų ir akmenukų. Nors žiedai labai gražūs ir kvapnūs, pats vazonas atrodo tuštokas. Manau, kad galima net vazone pasėti paprastų žolių sėklų, sumaišytų su gėlėmis. Tada bus tikra gėlėta pievelė. Tokia, kokia ir būna pavaizduota ant sėklų pakelio.

cmimg-20210419-185223.jpg

Beje, jei sakysite – „pas mane balkone“, mano lietuvių kalbos mokytoja jus pabartų. Kartą, susitikus ją gatvėje, ji rūpestingai paklausė, kodėl aš be pirštinių. Pasakiau: „Jos yra pas mane kišenėse.“

„Prielinksnis „pas“ nevartojamas ko nors turėjimui nusakyti. Reikia sakyti – „pirštinės yra mano kišenėse“, – pataisė mokytoja.

Įsiminiau pastabą iki šiol. Lygiai kaip ir sąsiuvinį „Gėlininkystės užrašai“, pilną naudingų patarimų, saugau daugiau nei 30 metų. Kaip ir visi paaugliai, mokykloje tingėjau prie tų gėlių kišti nagus, galvojau, kam man to reikės. Dabar mokytojai tegaliu nusišypsoti. Į dausas.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt