K. Gausa su žmona Jolita ruošiasi statyti namą.
Angle down Atgal

Gausioje šeimoje – net keturi sūnūs ūkininkai

Pasirodo, mūsuose yra ir tokių šeimų, kurios atrado savo vietą po saule, kuriasi, nori dirbti ir gyventi kaime. Ne visi svajoja apie užsienius ir didmiesčius, kiti mato savo gyvenimo kelią kaime, kad ir kaip tai skambėtų nemadingai.

Onutė Gausienė užaugino gausų būrį vaikų. Septynios atžalos – tai iškart kepami septyni blynai, septynios lėkštės cepelinų. Tačiau šie prisiminimai seni, kai vaikai buvo dar maži. „Tegul tvarkosi, žiūrisi. Jau užaugo. Už rankų jų nebevedžioju nuo tada, kai supratau, kad jie patys mato ir žino, kuriuo keliu eiti“, – sako Onutė, vaikus jau seniai paleidusi – jie savarankiški. Dar labiau stebina, jog net keturi iš jų ūkininkauja. „Trys rimtai, vienas kiek kitaip – ne viską suspėja padaryti laiku“, – žodžių į vatą nevynioja mama ir prašo visos jų šeimos labai negirti. Šiandien šeši vaikai ir devyni anūkai – jos didžiausias džiaugsmas. „Vienas žuvo“, – liūdnai prasitaria mama.

Yra ir „užsieniečių“

Dukra mokytojauja Domeikavoje. „Pradinių klasių mokytoja, metodininkė. Gerbiama, mylima, nes myli vaikus“, – pasakoja Onutė apie dukrą mokytoją. Vasarą, per savo atostogas, kai ūkininkams pats darbymetis, anot žmonių, ir akmuo tuomet kruta, Jolanta nesėdi rankų sudėjusi, broliams patalkina, grūdus nuo kombaino parveža. „Jos toks pasirinktas gyvenimo kelias“, – paprastai kalba mama.

Vienas Onutės sūnus su šeima jau baigia įsirengti namą Norvegijoje. Ten dirba, gyvena ir vargu ar begrįš gimtinėn. Gal? Kada nors... Anot mamos, Vytas Norvegijoje jau dešimti metai. Jis taip pat ūkininkavo, bet vedė ir nusprendė išvykti. Anot mamos, sūnus ir jo žmona Eglė patenkinti gyvenimu ten, augina dukrą: „Dirba, uždirba, statybose sūnus darbuojasi.“

Kibo į tėviškės žemę – šiandien turi kuo džiaugtis

„Kastyčio, Arūno, Svajūno – augalininkystės ūkiai, Kęstučio – mišrus: mėsinių galvijų jo ūkyje dabar apie 100“, – iškart paaiškina mama. Ir visų ūkių pradžių pradžia – Varnėnų kaimas, ponios Onutės tėviškė. „Tėvų žemėje kažkada mudu su vyru pradėjome ūkininkauti: tvartas, kluonas, pulkas vaikų“, – prisimena Onutė. Jau tuomet nuo pat mažumės vaikai ėjo kartu su ja – visur, prie visų darbų. Buvo tie pirmieji tarp 15 ūkininkų rajone. Onutės tėtis pritarė norui ūkininkauti, kaip ji sako, visomis keturiomis, o štai mama – ne, mat ji buvo įsitikinusi, kad nuo darbo ūkyje gali būti tik kuprotas, bet ne bagotas. „Nepaklausiau mamos“, – teigia ji. Drąsi Onutė ir be galo darbšti, mat 15 karvių pamelžti rankomis, sutikite, yra kas veikti, o dar pieną sutvarkyti ir į Druskininkų sanatorijas išvežioti. Ir ne tik pieną, bet ir bulves. „Pradėjome kurti ūkį ant 26 hektarų žemės“, – patikslina Onutė.

Dar visai neseniai ji vieną karvutę laikiusi, mat pieno savo norėjusi turėti. „Jau neturiu, sveikata jau nebe ta“, – tarsteli ji. Jau seniai neūkininkaujanti, tačiau apie sūnų ūkius papasakoja. „Mama tegul pasakoja. Ji daugiausia laiko turi“, – sakė man Kastytis, kai paskambinau, mat nors ir žiema, bet darbų jis turi. „Ir žmonės vis dar įpratę, kad ūkis Gausienės. Ne Gausienės, o sūnų“, – tvirtai sako ji.

Keturi vyrai mūrai, ąžuolai ūkininkauja

„Kęstutis apsidirba 230 hektarų, Kastytis – 90 hektarų, Arūnas – daugiau kaip 100, Svajūnas taip pat 100 hektarų dirba“, – vis vardija Onutė ir šie skaičiai, ko gero, kalba patys už save. Tačiau ne viskas taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš šalies, juk ir po 50–70 arų, ir po kelis hektarus rinkta, nuomota – gabalėliais žemės plotai lipdyti. „Dzūkijoje 100 hektarų – tai tik duonai ir sviestui gali uždirbti, na, dar suktesnis ir mašiną nusiperka“, – tikina šypsodamasi Onutė. Įdomu tai, jog jie savo ūkiuose samdo darbuotis tik du, kartais tris žmones. „Rudenį ir tie išėjo. Pašalpos gadina žmones. Nebūtų pašalpų, eitų, dirbtų ir užsidirbtų. Dabar viskas kitaip: ir pinigų yra, ir dirbti nereikia. O dar tas besaikis gėrimas. Kol negeria, lyg ir gerai viskas, bet gavę atlyginimą dingsta kelioms dienoms, o darbai, žinia, juk nelaukia. Gerą žmogų ne taip paprasta surasti, jei iš paskos neini, tai ir darbas nevyksta“, – pasakoja darbuotojų paieškos specifiką Onutė.

Bet kalba vėl pasisuka apie sūnus, jų gyvenimą, nelengvą darbą.

Apie Kastytį mama pasakoja kaip apie itin komunikabilų, bendraujantį jauną vyrą. Jis baigė Kauno kolegiją ir įgijo itin perspektyvią specialybę – dantų techniko. „Ir jam sekėsi“, – sako mama. Tačiau, anot jos, kaimo, tėviškės, gamtos pakerėtas nutarė savo gyvenimą pakreipti jam vienam suprantama ir norima kryptimi. „Aš registruoju ūkį ir einu ūkininkauti“, – kartą pareiškė Kastytis. Ir atkalbėti jį buvo bergždžias reikalas. Kita vertus, mama ne viena namuose būna, Kastytis apsigyveno. Džiaugiasi sūnumi, mat jo rankoms paklūsta viskas, ką jis bepaimtų daryti. „Aplink langus išpjaustė langines, kryžių su savo buvusiu mokytoju yra padirbęs, koplytstulpį, dalyvauja Veisiejuose vykstančiuose menininkų pleneruose“, – pasakoja mama apie Kastyčio meilę ne tik žemei, bet ir medžio darbams. Šiemet vedė, su žmona Aurika dalyvauja triatlono varžybose. Anot mamos pasakojimo, neseniai Kastytis pasiėmė paskolą, nusipirko dar žemės, tad nuo ankstyvo ryto net dabar, žiemą, lekiantis į tas pelkes. Jau kažką sumanęs. Ką? Dar ir mama nežino, bet įtaria, kad laukia geros naujienos.

Arūnas įgijęs automechaniko specialybę. Dirbo Kaune. „Grįžtu į kaimą. Per visą gyvenimą butui mieste neuždirbsiu“, – pasakė jis ir grįžo ūkininkauti, tėvų namuose apsigyvendamas. Šiandien jau daug kas išbandyta, patirtis – neįkainojama, buvo ir sėkmių, ir nesėkmių. Arūnas puikiai nusimano, kada sėti, purkšti, tręšti, viską laiku padaryti. Perkandęs tikrąja to žodžio prasme šiuos procesus. Jis broliams agronomas su autoritetu. Gerais metais iš hektaro kviečių kūlė 8 tonas, nors pas juos pieskos.

Sūnus Kęstutis su žmona Jolita puoselėja galvijų ūkį. Abu tiesiog paskendę darbuose. Tačiau, anot mamos, Kęstutis užsiėmęs ne tik ūkio reikalais. Statys namą, reikia ir sau, dėl savęs, dėl šeimos, kad gražiau, patogiau būtų. Juk negali dirbti tik dėl ūkio – dirbti ir šviesios dienos nematyti. Jei vaikai matys, kad ir kaime galima turėti šviesius namus, patogumus, neliks tušti namai. Juolab kad augina du sūnus ir dukrą.

Svajūnas gyvena Druskininkuose. „Ne tas ūkininkavimas“, – trumpai nukerta mama. Nors kaime jis ir mylimas, ir apie techniką nusimano, blogo žodžio tikrai nė vienas nepasakys, bet, anot Onutės, ji žinanti, ką sakanti.

„Važiuoji pro tavo vaikų žemę – akys džiaugiasi, nors gulk ir voliokis ant tų laukų“, – neretai tokius žodžius iš vietinių ji girdinti. Sutaria vaikai su žmonėmis. Jei kas kaime kreipiasi, paprašo, nė vienas iš brolių neatsako: ar kelią pavalyti, ar automobiliui kas nutinka. Kęstutis seną kaimyną globoja, pas gydytojus nuveža. „Kaime turime vienas kitam padėti“, – sako Onutė. Aišku, per darbymetį jie ir patys vos spėja suktis. „Nuo kovo iki lapkričio darbas darbą gena, jei nori, kad žemė būtų prižiūrėta ir derlius džiugintų“, – tarsteli mama.

„Visi vaikai turi ir galvas, ir rankas. Apie techniką supranta, susiremontuoja patys, kur garantija dar, kviečia meistrus“, – vis pasakoja mama. Atvykę į jų ūkius, meistrai kraipo galvas, tvirtindami, kad matosi, jog sava šeima su traktoriais dirba, ne samdyti.

Sandėlių Gausai neturi, vis pinigų pritrūksta, gerai, kad užaugintą derlių atvažiuoja ir išsiveža. „Reikėjo ir patiems vežti, eilėje stovėti, o dar vieną priekabą teturėjome“, – prisimena ponia Onutė. Dabar jie jau turi visą reikiamą techniką: kombainą, plūgą, purkštuvą, žolės smulkintuvą, skutiką. „Trūksta dar vieno traktoriaus. Kuris anksčiau atsikelia, tas traktoriumi ir išvažiuoja, o kol Kęstutis gyvulius apeina, jam tik krautuvas lieka, užtat, kai javapjūtė prasideda, jis „bosas“ – kombainą vairuoja“, – ir rimtai, ir pajuokaudama kalba Onutė. O svarbiausia – visi broliai lenktyniauja, kuris lauką gražiau suarė, kurio javai gražiau atrodo, kuris rapsus geriau auginti moka. Ūkininkauja vienas kitam padėdami, bet kiekvienas savo ūkį puoselėja, rudenį pelnu džiaugiasi.

Ūkininkai – ne švaistūnai

„Mes – ne švaistūnai“, – sako Onutė. Tokia jau jų giminė. „Kęstutis, Kastytis, Arūnas puikiai išmokę mano pamokas. Viską apskaičiuoja: bankui, „Sodrai“, atlyginimams, mokesčiams, naujai technikai pirkti, – tikina mama ir džiaugiasi, kad jos pamokos nenuėjo veltui. – Paskolos negąsdina, reikia gerai susiskaičiuoti ir tuomet neteks dejuoti, kad neužaugo, ką reiks daryti, kaip atiduoti. Nepirk džipo, o pirma bankui susimokėk, po metų, kitų ir geresnei mašinai pinigų atsiras.“ Paskoloms, mokesčiams skirti pinigai – nejudinami. „Na, nebent jau kokia didžiulė bėda ištiktų. Tačiau ir technika, ir pastatai apdrausti, kad nelaimės atveju turėtum pagalbą, o bankui skirtų pinigų judinti nevalia“, – sako ji.

Onutė – ekonomistė, baigusi tuometinę Žemės ūkio akademiją. „Dar ir dabar padedu sūnums tvarkyti dokumentus, tačiau vis mažiau ir mažiau, mat jie jau daug ką patys moka“, – prasitaria. Onutė, užauginusi keturis ūkininkus, pati sumaniai ūkininkavusi, šiandien prisipažįsta, jog šiemet dar tvarte nėra buvusi. Būna ir taip! Kita vertus, jai ten nėra jokio reikalo vaikščioti – viskas keturių sūnų rankose. O šie žino sėkmės paslaptį – gerai įsidėmėję. „Nuoširdus darbas duoda savo vaisius, jei gersi, darbų laiku nepadarysi, iš to darbo visi juoksis ir tu pats naudos neturėsi“, – šie senelio žodžiai lydi visus keturis anūkus – Lazdijų krašto ūkininkus.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite