REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Veidai2019 m. Rugsėjo 17 d. 18:45

Gargždiškei savanorystė – dvasinė dovana

Klaipėda

Reporteris Gargždų BangaŠaltinis: Etaplius.lt


99267

Emocinės paramos tarnyba „Jaunimo linija“ jau beveik ketvirtį amžiaus padeda jauniems žmonėms, teikdama emocinę paramą telefonu. Praėjusiais metais savanoriai atsiliepė į 43 tūkst. skambučių ir atsakė į 1102 laiškus bei 2249 pokalbius internetu. Pasak emocinės tarnybos savanorės gargždiškės Kristinos Klaros Lygnugarytės, vienas nuoširdus pokalbis kažkam gali tapti lemtingas ir sulaikyti nuo skubotų veiksmų.

Su psichologiją studijuojančia mergina kalbėjomės apie stiprų ir svarbų sprendimą – sprendimą savo laiką ir energiją skirti kitų reikmėms, gyvenimams ir šypsenoms.

– Kas paskatino savanoriauti?

– Suvokimas, kiek daug aplink žmonių kenčia. Aš tai įvardiju – „kovoja su vidiniais demonais“. Ir supratimas, kad mano didžiausias gyvenime noras – bent kažkuo prisidėti, kad pasaulyje liktų mažiau skausmo.

– Kokia yra savanorio kasdienybė?

– Savanorystė nevyksta kiekvieną dieną. Tačiau kai ji vyksta, mes tiek fiziškai, tiek emociškai ruošiamės budėjimams. Jiems pirmiausia nusiteikiame suguldydami savo mintis į „stalčiukus“. Kad atėję į budėjimą galėtume visą save atiduoti tam, kuriam mūsų reikia labiausiai. Savanorystė „Jaunimo linijoje“ neapsiriboja tik budėjimais, tad norintys taip pat gali prisijungti prie daug kitokių veiklų, kvalifikacijos kėlimo užsiėmimų, seminarų, laisvalaikio veiklų ir kt.

– Kodėl verta užsiimti tokia nelengva veikla?

– Savanorystė – tai puikus būdas realizuoti save, susirasti bendraminčių ir skirti kelias valandas prasmingai veiklai. Bet man tai banalūs žodžiai. Tikroji vertė man slepiasi po žodžiu „duoti“. Skiri kelias valandas, o gauni kelias dienas jausmo, kurio nuėjęs į parduotuvę nenusipirksi ir internetu neužsisakysi. Tai dvasinis pakylėjimas.

– Dirbti su žmonėmis, kurie paskambina į „Jaunimo liniją“, reikia gana jaut­riai. Kokie yra pagrindiniai šio darbo principai?

– Tobulu savanoriu gali būti tas, kuris moka klausyti, nebando įpiršti savo nuomonės, nuostatų ir įsitikinimų, nevertina ir neteisia. Bet... tobulų nebūna. Kiekvienas mes turime ir nuostatas, ir įsitikinimus, ir vertiname. Manau, kad svarbiausia yra tai suprasti ir pripažinti. O tada net nepastebi, kaip po truputį tampi supratingesnis ir kitų atžvilgiu.

– Kokios bėdos dažniausiai slegia skambinančius žmones?

– Matyt, kažkas aukščiau taip sudėlioja, kad reikiamu metu skambinančiajam atsilieptų reikiamas savanoris. Aš dažniausiai skambučių sulaukiu iš smurtą (fizinį, psichologinį, seksualinį ar ekonominį) patiriančių moterų. Taip pat iš žmonių, sergančių psichinėmis ligomis. Dažnai skambinantieji pasižymi aukšta savižudybės rizika. O tai turi vienatvės, skausmo ir beprasmybės atspalviai.

– Kokių gyvenimiškų pamokų išmokė pagalbos linija?

– Didžiausia pamoka, kurios vis dar mokausi, yra gebėjimas išklausyti kitą. Supratau, kokia prasta pašnekovė buvau anksčiau, nes dar pašnekovui pasakojant istoriją, jau mintyse bėgdavau per savo panašius patyrimus ir galvodavau, ką atsakyti, ką patarti. O juk kiekvieno mūsų istorija individuali. Individualūs lūkesčiai, pažiūros, vertybės. Ir dažnai patarimų mums nereikia. O ko reikia? Kartais tiesiog būti išgirstiems. Kartais išgirsti pačius save. Juk dažniausiai atsakymas yra mumyse, tik mes jo nematome ar dar nesame pasiruošę pamatyti.

– Kaip po pokalbių jaučiasi pats savanoris?

– Mus išklauso kiti savanoriai, vadinami „užnugariais“. Taip pat turime savanorių susitikimus. Juose dalijamės ypatingais atvejais. Kalbame apie situacijas, kai jautėme, kad nežinojome, kaip tinkamai pasielgti. Tačiau dažniau už nežinomybę aplanko jausmas, kad atsidūrei reikiamu laiku reikiamoje vietoje ir ištiesei pagalbos ranką tam, kam labiausiai jos reikėjo.



REDAKCIJA REKOMENDUOJA