Angle down Atgal

G. Petkevičaitė-Bitė pretendavo tapti pirmąja moterimi prezidente pasaulyje

Lietuvos istorijoje turime daug žymių asmenybių moterų. Kuo labiau įsigiliname į praeitį, tuo daugiau jų surandame ir jomis stebimės. Pavyzdžiui, 1926 m. Lietuvos prezidento rinkimai buvo unikalūs – juose kandidatavo dvi moterys: Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos atstovės – Felicija Bortkevičienė ir Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Jei šiuos rinkimus būtų laimėjusi F. Bortkevičienė ar G. Petkevičaitė-Bitė, ji būtų tapusi pirmąja moterimi prezidente visame pasaulyje!

Vaikystės kaimas – Pakruojo rajone

Rašytojos, publicistės, visuomenės veikėjos ir lietuviškos spaudos bendradarbės G. Petkevičaitės-Bitės gyvenimas bei veikla neatsiejami nuo Pakruojo krašto. Čia bėgo jos vaikystės vasaros, čia ji turėjo bendraminčių, puoselėjusių lietuviško sąjūdžio idėjas.

G. Petkevičaitė-Bitė gimė ir didžiąją gyvenimo dalį praleido Puziniškyje (dab. Panevėžio r.) bei Joniškėlyje (dab. Pasvalio r.). Jos seneliai iš motinos pusės Marija Namarauskaitė-Chodakauskienė ir Kazimieras Chodakauskas apie 1853-iuosius iš dvarininko Karpio išsinuomojo Čelkių dvarą netoli Rozalimo.

Kartu su tėvais Čelkiuose apsigyveno ir paauglė Malvina Ona Chodakauskaitė (1839–1870) – būsimoji Leono Jono Petkevičiaus žmona bei rašytojos motina, gimusi Kazliškių dvare (dab. Molėtų r.).

Malvina mokėsi Vilniaus gimnazijoje ir ją baigė. Čelkiuose Chodakauskai gyveno tol, kol gimnazijose mokėsi jų vaikai. Vėliau senieji Chodakauskai iš dvarininko Karpio išsinuomojo Smilgių dvarą (dab. Panevėžio r.).

Feministė. Gabrielę Petkevičaitę-Bitę labiausiai žinome kaip rašytoją, kūrėją, redaktorę, tačiau ji buvo ir žymi politikė, feministė, tautinio atgimimo dalyvė, kandidatė į Lietuvos prezidentus. Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. 1867 m.
Feministė. Gabrielę Petkevičaitę-Bitę labiausiai žinome kaip rašytoją, kūrėją, redaktorę, tačiau ji buvo ir žymi politikė, feministė, tautinio atgimimo dalyvė, kandidatė į Lietuvos prezidentus. Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. 1867 m.

Čelkių dvare pas savo senelius ne kartą lankėsi ir viešėjo Gabrielė, čia praleido ir 1865-ųjų vasarą. Prisimindama vasaras, Bitė rašė: „Bobutė (motinos motina) buvo aukštos dvasios kultūros žmogus, lygaus būdo ir su visais lygaus apsiėjimo. Mėgdavome mes, vaikai, vasarą pas ją viešėti. Niekuomet ji mūsų nebardavo. (...) Gaudavau iš bernų tyčia man pataisytą grėbliuką, kai pievos buvo šienaujamos, ir grėbdavau, kad leistų man drauge su kiaulių piemenimis gryčios slenksty susėsti ir iš vieno bliūdo su jais mediniu šaukštu kleckus valgyti. Kiek menu, tie piemenų kleckai buvo man visuomet daug gardesni už visas vakarienes, mums, ponams, verdamas.“

Gabrielei Pakruojo krašte teko ir mokytis. Dabartiniame Pakruojo krašte gyveno ne tik rašytojos seneliai, bet ir jos dėdės – motinos broliai. Du iš jų kurį laiką iš dvarininko Karpio nuomojo šiame krašte buvusius dvarus.

Du Petkevičaitės dėdės buvo vedę Landsbergytes. Su Landsbergių gimine susijusi ir Petkevičių šeima. Vienturtė Bitės tėvo sesers Karolinos dukra Marija buvo ištekėjusi už dramaturgo Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio.

Artimiausias dvasia Gabrielei buvo dėdė, motinos brolis Antanas Chodakauskas, nežiūrint to, kad buvo lenkas, save laikė lietuviu ir visa širdimi pritarė lietuviškajam sąjūdžiui, bendravo su jo veikėjais: Povilu Višinskiu, Adomu Sketeriu, Motiejumi Čepu, bičiuliavosi su kalbininku Jonu Jablonskiu. Beje, G. Petkevičaitė buvo ir jo dukters Sofijos, vėliau ištekėjusios už būsimo Lietuvos prezidento Antano Smetonos, krikštamotė.

Pakruojo krašte rašytoja turėjo ir artimų bičiulių, kurie buvo ir lietuviško sąjūdžio veikėjai.

Iki pat gyvenimo pabaigos G. Petkevičaitė-Bitė buvo įsitikinusi, kad moterų politika – tai visų pirma kova prieš visuomenės nedorybes: girtuokliavimą, žmonių tamsumą, tingėjimą, prieš prostituciją, šeimų degradavimą.
Iki pat gyvenimo pabaigos G. Petkevičaitė-Bitė buvo įsitikinusi, kad moterų politika – tai visų pirma kova prieš visuomenės nedorybes: girtuokliavimą, žmonių tamsumą, tingėjimą, prieš prostituciją, šeimų degradavimą.

Gynė moteris, lankėsi feminisčių suvažiavimuose

„Moterys yra ne kvietkos ir ne lėlės“, – atsiminimuose rašė G. Petkevičaitė-Bitė. Jos įsitikinimu, moterys turi būti laikomos ne vyrų papuošalais, o visavertėmis pilietėmis.

Gabrielė, sulaukusi 17 metų, jau turėjo namų mokytojos diplomą, bet ir toliau norėjo siekti aukštesnio išsilavinimo. Gydytoju dirbęs tėvas to neleido, norėdamas, kad dukra tvarkytų namų ūkį ir dirbtų švietėjišką darbą. Būsimoji rašytoja tą ir darė – pradėjo slapta mokyti valstiečių vaikus, organizavo lietuviškos spaudos platinimo būrelį.

Netrukus pradėjo rašyti ir savo kūrybą spausdinti laikraščiuose (daugiausia „Varpe“). Užsiėmė ir labdara – įsteigė „Žiburėlio“ draugiją neturtingiems moksleiviams remti. Tam ji net buvo užveisusi bityną, kurio pajamas paaukodavo „Žiburėliui“.

Gabrielė buvo aktyvi moterų teisių gynėja. 1907 m. ji tapo pirmojo Lietuvos moterų suvažiavimo pirmininke. Po metų kartu su rašytoja Žemaite, su kuria buvo artimos draugės, dalyvavo visos Rusijos moterų suvažiavime. Ten skaitė pranešimą „Moterė lietuvė šeimynoje ir draugijoje“, kuriame apžvelgė moterų patiriamą nelygybę mieste ir kaime.

Vėliau lankėsi ir kituose feminisčių suvažiavimuose Ženevoje, Stokholme. Panašiu metu Gabrielė dalyvavo ir partinėje veikloje, dirbo „Lietuvos žinių“ redakcijoje, leido „Lietuvos ūkininko“ priedą „Žibutė“, skirtą moterų ir vyrų lygybės klausimams.

Ir bitininkė. Gabrielė Petkevičaitė-Bitė su Antanu Kasperavičiumi, jo žmona ir sūnėnu Broniuku Petkevičiumi Puziniškio dvaro bityne. Gabrielė buvo baigusi Deltuvos vienmečius bitininkystės ir sodininkystės kursus, parašė lietuvišką knygelę apie bites.
Ir bitininkė. Gabrielė Petkevičaitė-Bitė su Antanu Kasperavičiumi, jo žmona ir sūnėnu Broniuku Petkevičiumi Puziniškio dvaro bityne. Gabrielė buvo baigusi Deltuvos vienmečius bitininkystės ir sodininkystės kursus, parašė lietuvišką knygelę apie bites.

Nors pati G. Petkevičaitė-Bitė buvo tų laikų socialdemokratė, ji gana objektyviai vertino tuometės demokratų partijos, kuriai turėjo oponuoti, vaidmenį tautos gyvenime ir Lietuvos valstybės kūrime. Apie to meto demokratus ji kalbėjo: „Ta partija stengiasi labiausiai pasižinti su žmonių reikalavimais ir labiausiai prisitaikyti prie gyvenimo santykių. Ji skina kelius, tiesia tiltus per bedugnes ir vandenius, atskiriančius žmones nuo pageidaujamos laisvės. Ji gremžia tunelius, žmones viens nuo kito atskiriančiuose kalnuose.“

Ji žavėjosi kunigų „neišsakomu darbštumu, jų rūpinimusi žmonių būvio gerinimu, kuriant įvairias bendroves, taip pat ir ubagines, kur pavargėliai prieglaudą gauna“.

Po suvažiavimo rašytoja buvo skaudžiai nusivylusi savo partiečiais – socialdemokratais: „(...) Visur ir visuomet be paliovos, be poilsio kovojanti armija... atsineša su savimi gatavą formulę, į kurią gyvenimą brukte bruka... Silpna šneka, kaip ir be dvasios, apie luomų kovą, nuolatinis atkartojimas tų pačių išsireiškimų, tų pačių sakinių, tų pačių žodžių, vargino tik klausytojus...“

Jau pirmajame Lietuvos moterų suvažiavime G. Petkevičaitė-Bitė suvokė, kad tuometės Lietuvos partijų sistemoje dar XX amžiaus pradžioje grūmėsi dvi pagrindinės politinės jėgos: kuriančioji (demokratų) ir griaunančioji (socialdemokratų).

Vis tik iš socialdemokratų partijos gretų ji nepasitraukė. Matyt, to meto dalis Lietuvos inteligentijos dar gyveno socialistinių utopijų ir iliuzijų pasaulyje, pakerėti gražių šūkių – laisvė, lygybė, brolybė.

1920 m., sulaukusi 59-erių metų, buvo išrinkta į Steigiamąjį Seimą, kurio pirmajam posėdžiui pirmininkavo kaip vyriausia Seimo narė. Posėdžio sekretore ji pasirinko jauniausią Seimo narę – 24 metų Oną Muraškaitę.

Vėliau apie šį įvykį Vaižgantas rašė: „Tai padarė sensaciją: bene pirmas tai atsitikimas, kad visą Seimo prezidiumą sudaro vien moterys. Sufražistėms širdys plaka džiaugsmu.“

Sufražistė – kandidatė į prezidentus

O kas tos sufražistės? Sufražistės – moterų judėjimo, reikalaujančio suteikti moterims rinkimų teisę, dalyvės, kovotojos už moterų teisę balsuoti. Judėjimas buvo paplitęs XIX a. antroje pusėje–XX a. pr. daugiausia Didžiojoje Britanijoje, Vakarų Europoje, JAV. Sufražistės organizavo taikias pilietinio nepaklusnumo akcijas, mitingus, paradus. Po Pirmojo pasaulinio karo daugelyje šalių moterims gavus rinkimų teisę, šis judėjimas išnyko.

Garsiausios Lietuvos sufražistės buvo Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Ona Mašiotienė, Felicija Bortkevičienė, nuosekliai kovojusios už lygias teises. Lietuvoje organizuotas moterų judėjimas dėl rinkimų teisės prasidėjo 1905 m., kai Vilniuje susikūrė pirmoji moterų organizacija – Lietuvos moterų susivienijimas moterų teisėms ginti.

Susivienijimo tikslas buvo kovoti dėl moterų rinkimų teisės ir galimybės dalyvauti nepriklausomos valstybės atkūrime. Pagrindinis sufražisčių tikslas buvo pasiektas 1918 m. lapkričio 2 d. – moterims buvo suteikta balsavimo teisė, kuri buvo įtraukta ir į laikinąją Konstituciją.

G. Petkevičaitės-Bitės pirmininkavimas Steigiamajam Seimui susilaukė ir kritikos: „Kai moterys užėmė visą prezidiumą, pikti liežuviai kalbėjo, jog iš to „bobiško“ Seimo nieko gero neišeis.“

Vėliau Gabrielė nusprendė, kad mokykloje ji labiau reikalinga negu politikoje, todėl pasitraukė iš Seimo. Net ir dirbdama mokytoja, Gabrielė išliko aktyvi visuomenės veikėja.

Tiesa, 1926 m., Seimui renkant prezidentą, buvo iškelta ir jos kandidatūra. 1926 m. Lietuvos prezidento rinkimai buvo unikalūs – juose kandidatavo dvi moterys: Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos atstovės Felicija Bortkevičienė ir G. Petkevičaitė-Bitė. Už kandidatus balsavo 79 Seimo nariai ir rinkimus laimėjo 50 balsų surinkęs Kazys Grinius.

Antanas Smetona gavo 2 balsus, o Felicija Bortkevičienė ir G. Petkevičaitė-Bitė – po vieną balsą. Jei šiuos rinkimus būtų laimėjusi F. Bortkevičienė ar G. Petkevičaitė-Bitė, ji būtų tapusi pirmąja moterimi prezidente visame pasaulyje!

Moterų politika – kova prieš visuomenės nedorybes

Iki pat gyvenimo pabaigos G. Petkevičaitė-Bitė buvo įsitikinusi, kad moterų politika – tai visų pirma kova prieš visuomenės nedorybes: girtuokliavimą, žmonių tamsumą, tingėjimą, prieš prostituciją, šeimų degradavimą, žmonių abejingumą politikai ir valstybės reikalams.

Grįsdama savo mintis pasaulio žymiausių filosofų kūriniais, ji rašė: „Žmonės, kuriems nerūpi politika – tai žmonės, kuriems ir jų šalies gerovė nerūpi; kurie paskendę vien savo rūpesnyje apie savo smulkutį „aš“, apie savo kišenę, apie savo išsikėlimą prieš kitus. Tokie žmonės verti tik pasigailėjimo ir tauta už juos gali skirti tik pigią kainą.“

1937 m. G. Petkevičaitė-Bitė dalyvavo antrajame Lietuvos moterų suvažiavime Kaune. Skaitė pranešimą ir kalbėjo, kad Lietuvos moterys vienos iš paskutiniųjų turi keltis iš „amžiais tvėrusio vergavimo“.

„Tas mūsų ruošimos į kovą už mums priderančias žmogaus-piliečio teises – tai naujos saulės pažibai, saulės, dildančios mūsų Tėvynės tamsumus ir nuoskaudas! Kelkimės, seserys, švieskimės! Teišdilsta Lietuvos moters pasiguodimas: „Auga medis iš ašarų, kur aš pati stovėjau.“ Stenkimės į guodimos vietą, pilnos pajautimo žmogaus vertės, ištarti: „Mano kovų ir darbų medis klesti! Sodinau jį drauge su broliais, teisybės ištroškusiais! Teauga jis ir težydi! Tesuteikia jis atgajų Tėvynei ir per ją visai žmonijai puikius atnaujinimo vaisius!“

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite