Angle down Atgal

Frenkelių istorija papasakota muzikos kalba per ilgesį ir viltį

Pilna salė klausytojų, susirinkusių į choro koncertą dažniausiai tikisi išgirsti klasikinius kūrinius, o atlikimas, atrodo, turėtų būti panašus į giedojimą, girdimą bažnyčioje. Nors tai yra svarbi chorinio repertuaro dalis, tai tikrai nėra viskas, ką jis sugeba. Kaskart novatorišku projektu tai įrodo „Polifonijos“ meno vadovas Linas Balandis, sugalvodamas kaip dar naujai atskleisti ir praplėsti choro kaip instrumento galimybes. Koncertuose nuostaba jau tampa natūralia būsena, o projektuose sutelktų kūrėjų bendras rezultatas kūrinio žanro apibrėžimą daro praktiškai neįmanomu.

Naujausiame projekte „Ilgesiui ir vilčiai“ kuriant pasakojimą apie Chaimą Frenkelį, jo gyvenimą, šeimą ir darbus, suburta puiki komanda – poetas Vladas Braziūnas, neįtikėtinai valdantis žodį ir rimą, kompozitorius ir dirigentas Gintautas Venislovas, meistriškai jaučiantis ir valdantis chorą, aktorė ir šio renginio režisierė Nomeda Bėčiūtė, įkūnijusi skaitomus žodžius, instrumentalistai: birbynininkas Egidijus Ališauskas, gitaristas Matas Ričkus, kontrabosistas Dainius Rudvalis, perkusininkas Arkadijus Gotesmanas ir choras „Polifonija“, atlikęs pagrindinį vaidmenį koncerte.

Kūrinys – tai septynių dalių Šiauliuose garsios giminės istorijos muzikinis pasakojimas. Tarp dalių skaityti tekstai pritariant muzikantams sustiprino bendrą kūrinio pajautimą, pridėjo atmosferos virpėjimo ir apjungė kiekvieną dalį į bendrą visumą.

Išklausius kūrinio darosi be galo smalsu kaip sukuriami tokie kūriniai, emociškai ir intelektualiai paveikiantys klausytoją. Tai geriausiai papasakoti gali kūrinio kompozitorius, Gintautas Venislovas.

Kiek suprantu, į jus kreipėsi choro „Polifonija“ meno vadovas Linas Balandis, prašydamas sukurti naują kūrinį chorui Frenkelių giminės gyvenimo ir vilties tema. Nuo ko prasidėjo jūsų kūrybinis darbas išgirdus tokią užduotį? Kaip ima pintis muzikinė mintis?

Pirmiausia susitikome su poetu Vladu Braziūnu, su juo apsitarėme preliminarią struktūrą, kurios bandytume siekti. Tai turėjo būti 7 dalys, besisiejančios su septynšake menora. Ją pasirinkome kaip tautybę atspindintį simbolį, kad būtų lengviau komponuoti kūrinį.

Kai iš autoriaus sulaukiau teksto, pastebėjau, kad kiekviena dalis pasibaigdavo žodžiais „negęstant ilgesiui ir vilčiai“, arba kaip nors panašiai. Šie žodžiai, ilgesiui ir vilčiai, seka per visą kūrinį. Aš pasiūliau ir likti prie tokio pavadinimo, o Vladas neprieštaravo.

Kai gavau tekstą, jis man labai patiko, todėl nusprendžiau įrėminti save į teksto rėmus, o ne ieškoti kitokio, tarpinio varianto.

Kūrinys gana programiškas, turiu omenyje, kad daug pavadinimų, taip pat skamba Frenkelių vardai. Kaip sutarėme su V. Braziūnu, akcentuosime bendražmogiškąsias vertybes, kurios yra tarsi pamatas didiems darbams.

Ar jums yra tekę kurti muziką žydiška tematika? Ar sudėtinga įvaldyti specifinį skambesį ir pritaikyti jį chorui?

Galiu pasakyti, kad tikrai negalvojau apie specifinį skambesį. Kūrinyje galima išgirsti tam tikrų harmoninių ir melodinių detalių, bet jų yra labai nedaug. Aš nenorėjau savęs riboti ir panardinti savo muzikinių minčių į konkretų etnosą.

Pradžioje yra odė odininkams odžiams. Ši odė yra ne žydų kultūrai, o konkrečiam asmeniui ir jo šeimai. Yra galybė muzikos kūrinių, kurie skirti būtent šiai tautybei ir tos tautos tragedijų atminimui, paminėjimui įvairiais aspektais, o šiuo atveju mūsų kūrinys turi konkrečią temą – Šiauliai ir Chaimas Frenkelis, asmenybė.

Ir visa tai bandote perteikti per šviesą ir viltį?

Taip. Ilgesys tų laikų, kai sugyveno mūsų ir žydų tautos. Aš ilgesį traktuočiau iš šios pusės. Viltis yra žvilgsnis į ateitį, kad galbūt tokie skaudūs dalykai nesikartos.

Į žodį viltis galima sutalpinti praktiškai viską: tai, kad suklestėjo Šiauliai, tad vilkimės, kad jie klestės ir toliau. To pradžia buvo Ch. Frenkelio veikla ir visa tai, ką jis vystė. Šis žmogus gyveno su intencija per savo darbus ne tik pasipelnyti, bet ir būti naudingu aplinkai. Tokiu būdu subręsta tokie vaisiai, kuriuos dabar atmename ir bandome įprasminti.

Su chorine muzika ir choro instrumentu dirbate jau ilgai. Ar po daugelio metų ir ne vieno parašyto kūrinio vis dar lieka iššūkių komponuojant? Galbūt ilgainiui susiformuoja pasitikėjimas savo kūryba ir žinojimas, kad kūrinys bus geras, pavykęs?

Mano sferoje žmonės sako, kad esu gana kuklus, nors toks nesijaučiu, nes ego vis tiek išlenda. Esu savikritiškas ir galbūt, ta blogąja prasme, perfekcionistas. Dėl to ilgam užstringu ties kai kuriais dalykais, po to pavėluoju dėl savo nežinojimo kaip parašyti geriau. Man svarbu atrasti sau, savo vidiniam girdėjimui ir tam momentui tinkamiausią sprendimą.

Kalbant apie pasitikėjimą savimi, jis didžiąja dalimi, beveik šimtu procentų, priklauso nuo atgarsių, kurių sulauki iš šalies: įvertinimų, pagyrų arba kritikos. Aišku, tai veikia. Galbūt tūlas kompozitorius pasakytų, kad jam vienodai šviečia ką apie jį galvoja. Jis kuria savo, turi ryšį su kosmosu ir jam nerūpi kas ką pasakys. Įvairiai būna su tuo pasitikėjimu. Kartais atrodo, kad gal ir suskambėjo, pavyko koncertas, kūrinys tiko, patiko ir atlikėjams, ir klausytojams. Tai susideda iš daug dedamųjų. Kai atlikėjams labai patinka, klausytojai būna abejingi rezultatui, arba atvirkščiai, atlikėjai labai kankinasi atlikdami sudėtingus kompozitoriaus sumanymus, o iš klausytojų sulaukia komplimentų.

Kaip pavyko apjungti muziką, su koncerto metu skaitomu tekstu? Galbūt koncerto režisierė Nomeda Bėčiūtė buvo visas dalis rišantis elementas?

Ji į bendro darbo procesą atėjo paskutiniame etape. Tik likus nedaug laiko iki koncerto sužinojau, kad bus skaitomi tekstai. Tai nėra blogai, chorui per intarpus reikia pailsėti. Reikia atsikvėpti tarp didelių savo apimtimi ir krūviu dalių.

Kiek girdėjau atsiliepimų, skaitymas labai sustiprino muzikos įtaigą, tos minties, kurią mes muzika norėjome pasakyti, kuo norėjome pasidalinti.

Choras kaip instrumentas turi pranašumą, nes kūrinio pasakojimą ir emociją gali perteikti ir žodžiais, ir melodija. Kokia proporcija pasireiškia šiame kūrinyje, daugiau emocinio ir prasminio krūvio neša melodija, ar žodžiai?

Santykis šių dviejų dalykų ir jų sąveika. Galima žodžius paskandinti, paslėpti, muzikiniame audinyje paversti antraplaniais, ir galima juos labai sustiprinti. Tam pasiekti yra begalė išraiškos priemonių. Šiuo atveju – choras, kuris yra ne vienas dainininkas, o jų visuma, tuo pačiu ir kiekvieno įdėto indėlio suma. Skirtingos balsų grupės tarpusavyje gali įvairiai koreliuoti.

Aš visada stengiuosi išnaudoti choro galimybes ir paieškoti netradicinių sprendimų, neįprastų choro kaip instrumento išraiškos priemonių, kurios turėtų atitinkamą poveikį, efektą. Tiek pačiam choro dainininkui, kuris tai atlieka ir turi galimybę kitaip, galbūt netradiciškai, pasižiūrėti į savo procesą, vaidmenį, kurį jis atlieka chore, tiek klausytojui. Kuo daugiau choro dainininkas įdeda savęs į tam tikrą veiksmą, į tai, ką jis daro, tuo didesnę įtaigą jis ištransliuoja, padaro didesnį poveikį klausytojui.

Kokio proceso padiktuota muzikantų sudėtis? Ar tai buvo diskusijų su choro meno vadovu rezultatas, ar natūraliai kūrybos procese kilęs poreikis įdomesniam skambesiui, tembrų įvairovei?

Mano pasiūlymu muzikantų sudėtis buvo pakeista. Iš pradžių buvo pasiūlyta vienokia sudėtis, bet aš ją pasiūliau pakeisti. Iš siūlytų instrumentų liko du, bet koncerte groja keturi instrumentalistai: skambės kontrabosas, elektrinė gitara, birbynė ir mušamieji. Instrumentai atlieka papildantį vaidmenį, kūrinio pagrindinis atlikėjas yra choras.

Su choru „Polifonija“ jums teko dirbti jau ne pirmą kartą. Galbūt, žvelgdamas iš kompozitorius ir dirigento perspektyvos, pastebite šio choro specifiką?

Aš tik galiu pagirti chorą. Pastebėjau, kad choras yra pajautrėjęs. Tai atriša rankas dirigento interpretacijai. Tai puiki medžiaga, su kuria galima daug padaryti ir pasiekti praktiškai bet kokius rezultatus, žinoma, iš to kas yra įmanoma klasikiniam, akademiniam chorui.

Dėkoju už pokalbį!

Kompozitorių kalbino Gražina Montvidaitė

comment Skaitytojų komentarai (0)

Rekomenduojamas video turinys


Taip pat skaitykite