Angle down Atgal

Frank Tallis „Pats gyvenimas“: ko didieji psichologai mus moko apie gyvenimo pilnatvę

Frankas Tallisas – rašytojas, klinikinės psichologijos, neuromokslų specialistas, Londono Psichiatrijos instituto ir Karaliaus koledžo dėstytojas. Yra parašęs devynias knygas, išverstas į daugiau kaip keturiolika kalbų.

Leidykla VAGA pristato autoriaus knygą „Pats gyvenimas“

„Eilinis žmogus nesunkiai išvardytų penkis filosofus. Platonas, Aristotelis, Descartes, Nietzsche ir Sartre‘as taip dažnai minimi mūsų skaitomose knygose, kad daugeliui jie puikiai pažįstami. Tačiau jei to paties žmogaus paprašytume išvardyti penkis žymius psichoterapeutus, ši užduotis pasirodytų kur kas sudėtingesnė, o gal net neįveikiama. Turbūt į galvą ateitų Freudo ir Jungo vardai, bet su kitais būtų sunkiau. Vyresnieji galbūt prisimintų R. D. Laingą, kuris XX a. septintajame dešimtmetyje buvo tikra įžymybė. Taigi, viso labo trys asmenys. Dauguma niekada negirdėjo apie tokius psichoterapeutus kaip Fritzas Perlsas, Vilhelmas Reichas, Donaldas Winnicottas, ar Albertas Ellis. Ir jie tikrai nepajėgtų įvardyti šiuolaikinių psichoterapeutų, tarkim, Francine Shapiro ar Steveo Hayeso. Nepaisant to, didieji psichoterapeutai daug kalba apie žmogaus būklę. Psichoterapija, kaip nuosekli žinių visuma, savo ambicija, užmoju ir visuma prilygsta bet kuriai kitai mokslinei tradicijai,“ – kalba autorius.

„Pats gyvenimas“ – monografija, kurioje skaitytojui atveriamas kur kas platesnis žinomų ir rečiau girdimų psichoterapeutų laukas. Knygoje pateikiami jų bandymai ir įgyvendinti gydymo metodai. „Jei psichoterapija yra tradicija, galinti pateikti naudingos informacijos ir patarimų ne tik medicinos srityje, kodėl gi mes, visuomenė, dažniau nepažvelgiame į psichoterapijos literatūrą, grumdamiesi su gyvenimo problemomis? Šiaip ar taip gyvenimo problemos yra svarbiausias jos rūpestis. Pagrindinė priežastis ta, kad susidomėjęs neprofesionalas tuojau susiduria su nesuprantama kalba. Ko galime tikėtis susipažinę su svarbiausiais Geštalto terapijos ar logoterapijos principais? Nesunku numanyti, ką reiškia širdies chirurgo specialybė, nes visi žinome, kas yra širdis. Tačiau kodėl pirminė terapija vadinama pirmine ir apie kokius sandorius kalbama sandorių analizėje? Tokia neaiški psichoterapijos terminologija, paprastai atima norą domėtis toliau.“ Puikiai suprasdamas menkesnio susidomėjimo psichoterapijos knygomis problemas, Frankas Tallisas iš esmės pateikia puikų sprendimą šiai kliūčiai įveikti – skaitytojams dovanoja „Patį gyvenimą“. Autoriaus tekste akademinė psichoterapijos disciplina įgauna pavidalą, kuris yra suprantamas profesionalams, bet sykiu paprastai ir aiškiai supažindina bet kurį skaitytoją su psichologija ir pagrindiniu jos objektu – žmogaus gyvenimu. Trylikoje knygos skyrių neuromokslų specialistas pristato prigimtinius ir svarbiausius žmogaus tapatybės poreikius tokius kaip saugumas, meilė, harmoninga savastis, seksas, savirealizacijos siekis. Kalbėdamas apie esminius poreikius, rašytojas mini svarbiausius psichoterapeutus, analizavusius žmogaus tapatybės reiškinius. Pasitelkdamas mokslininkų atliktus bandymus ir tyrimus, Frankas Tallisas atskleidžia visa, kas kelia pavojų žmogaus pilnatvei, kokį neigiamą poveikį daro sutrikdyta savastis ir psichologinė pusiausvyra: „Pagrindinis visų didžiųjų psichoterapijos mokyklų principas tas, kad psichologinės problemos kyla, atsiribojus nuo tikrovės. Tačiau tam tikra prasme ši būsena yra įprastinė. „Buvimas“ visada skiriasi nuo tikrovės. Mūsų suvokimas, mintys nėra patikimi, o sprendimus grindžiant nepatikima informacija, tikrovė dar labiau išslysta iš rankų. Tokios asmenybės kaip Dubuois, Ellisas ir Beckas ragina mums būti racionalesniems. Turime tikrinti savo suvokimą ir įsitikinimus. Privalome atsargiai žvelgti į jausmus. Apmąstymai nėra pasirinkimas, kurį galime atidėti neribotam laikui ar nukelti kitam kartui, kai pasitaikys proga atsisėdus paplūdimyje stebėti saulėlydį. Jie yra nuolatinė būtinybė. Kaip ir daugybė kitų iš psichoanalizės išplaukusių idėjų, pareiškimas, kad apmąstymai yra naudingi, atrodo akivaizdus. Jis ir yra akivaizdus. Neakivaizdu tai, kad mąstyti produktyviai taip pat sunku, kaip dirbti Heraklio darbus. Mėgindami įvertinti savo minčių pagrįstumą, remiamės logika, kuri bet kada gali sugriūti. Atrodo, tarsi bandytume apžiūrėti objektus kreivame veidrodyje <...> Tokiomis aplinkybėmis beveik neįmanoma nustatyti, į ką žvelgiame. Savityrą komplikuoja begalinis iškraipymų regresas, judantis begalybės link. Man tik reikia viską apgalvoti. Skamba paprastai, bet jei manote, kad tai lengva, jūs labai klystate. Iš tikrųjų įsitikinimas, kad galite tiesiog „viską apgalvoti“, galbūt yra viena didžiausių jūsų problemų.“

„Pats gyvenimas“ – knyga, kurioje pateikiama informacija apie žinomus psichologijos grandus, tokius kaip Sigmundas Freudas, bei jų sukurtus metodus. Be to, tai tekstas, kuriame parodoma įdomioji psichologijos atstovų gyvenimo pusė, pristatomi absurdiški metodai, kuriais buvo mėginta įveikti žmonių problemas, aprašomos asmenybės, įkvėpusios sekti minias paskui jų išplėtotas idėjas bei atitinkamo gyvenimo vizijas.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką:

Freudas dažnai laikomas pesimistu. Nuotraukose matome žmogų, kurio intensyvi veido išraiška atrodo gana pikta. Jis nemėgo būti fotografuojamas. Freudo gerbėjų užrašyti jo kandūs komentarai dažnai sustiprina šią karikatūrą. Paklaustas, ar kada nors geidė amžinojo gyvenimo, psichoanalitikas atsakė, kad tokį norą greitai išblaškydavo peršalimas. Tai atskleidžia įdomų faktą – Freudas amžinąjį gyvenimą įsivaizdavo tik kaip egzistavimą kūne. Dažnai klystame susiedami jaunimą su fizinėmis savybėmis, o senimą – su intelektu. Tačiau jaunystėje kūnas netrukdo. Jis nesiskųsdamas nešioja protą. Tiesą sakant, paradoksalu, kad sveikos ir tvirtos jaunystės patyrimas šiek tiek primena bekūnę egzaltaciją. Tačiau senstant kaulams ir raumenims, pradeda kauptis skausmas ir gėla, kol egzaltaciją pradeda nuolatos pertraukinėti kūniškumas.

Vasarą prieš Pirmąjį pasaulinį karą prie šešiasdešimtmečio artėjantis Freudas atostogavo Dolomitinėse Alpėse. Esė „Apie laikinumą“ jis aprašo, kaip ėjo pasivaikščioti su dviem kompanionais – tyliu draugu ir jaunu poetu. Deja, jaunuolio mintys dažnai būdavo niūrios. Atėjus žiemai, „besišypsančios apylinkės“ taps šaltos ir plynos. Joks grožis nėra amžinas. Žmogaus grožis nublunka ir visa praeina. Galiausiai visos civilizacijos pavirsta dulkėmis. Jo liūdnumą supo kosminis siaubas, universalios tuštumos vizija – niekis. Kaip įmanoma mėgautis grynu oru, saulės šviesa, kai viskas laikina? Ties horizontu pakibo baisi lemtis. Freudo požiūris į žmones buvo visai nepagražintas – jį tuoj patvirtins prasidėsiantis karas. Mąstytojas turėjo pritarti savo jaunajam kompanionui. Sunku mėgautis grožiu žinant, kad viskas suirs. Laikinumas viską paverčia beprasmybe. Gyvenimą nustelbia pražūtis, tuštuma, mirtis.

Tačiau Freudas nieko panašaus nesakė. Nors pripažino, kad tiesa dažnai būna skausminga ir kad viskas, ką vertiname, galiausiai pranyks, jis jautė pareigą prieštarauti poetui. Dėl laikinumo grožis netampa mažiau vertingu, veikiau atvirkščiai – būtent grožio laikinumas suteikia jam vertę. Toliau taikydami šį principą, galime teigti, kad dėl gyvenimo trumpumo jis yra žymiai brangesnis.

Pats gyvenimas, iš anglų kalbos vertė Laurynas Barkauskas, leidykla VAGA, 2021.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Rekomenduojamas video turinys


Taip pat skaitykite