„Emocinė ir intelektualinė draugystė“, – tokiu sakiniu galima apibūdinti santykius, kurie XX amžiaus paskutiniame dešimtmetyje susiklostė tarp žymiojo lietuvių poeto, Amerikos avangardinio filmininko Jono Meko ir iš neseniai išsilaisvinusios Lietuvos į Niujorką atvykusių fotografo Arūno Kulikausko, tapytojo Eugenijaus Varkulevičiaus-Varkalio, muzikanto Daliaus Naujokaičio, kino režisieriaus Vytauto V. Landsbergio, tapytojo Audriaus Naujokaičio, filmininko Juliaus Ziz (Žižliausko), fotografo Rolando Andrijausko ir kelių kitų Amerikos ir pasaulio kultūros ištroškusių jaunų lietuvių menininkų.

Parodoje „Susitiksim Antologijoj“ eksponuojamos ir dabar Niujorke gyvenančio Rolando Andrijausko nuotraukos, kuriose užfiksuoti minėtų žmonių bendravimo momentai. Antologijos filmų archyvas – Niujorke, Manhatano rajone, Jono Meko kartu su keliais bendraminčiais XX amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžioje įsteigta nevyriausybinė organizacija, kurios patalpose iki šiol kaupiamas ir rodomas avangardinis, nekomercinis pasaulio kinas. R. Andrijausko fotografijos atskleidžia, kad J. Mekas ir apie jį susispietęs draugų būrys mažiausiai rūpinosi buitimi ir pinigais ir daugiausia – kūryba, menu ir laisve. Neabejotina, kad ir šiandien tiek R. Andrijauskas, tiek kiti tuo laiku buvę Antologijos filmų archyve gali prisiminti nevaržomas muzikines improvizacijas, kitus kūrybinius proveržius, bylojančius ypatingą visos tos kompanijos kilnumą ir bendrystę.

R. Andrijauskas mekiškame Antologijos filmų archyve buvo išskirtinis tuo, kad, prieš atvykdamas į Niujorką, buvo studijavęs filosofiją Rusijoje, Maskvos M. V. Lomonosovo universitete. Primum vivere, deinde philosophari! Pirmiau gyvenk, paskui filosofuok! Iš senovės Romos laikų mus pasiekusi moralinė maksima ir sentencija gana tiksliai apibūdina jauno fotografo R. Andrijausko nuostatą, atvykus į Ameriką. J. Meko ir jo aplinkos menininkų, kultūros žmonių sukurtai aplinkai nebuvo būdingas joks teorinis šaltis – viskas buvo čia pat išbandoma gyvenimu. Filosofiniam mąstymui paprastai yra būdingas siekis kurti pasaulio reikšmių aiškinimo koncepcijas. R. Andrijauskas kartu su bičiuliais tokiai nuostatai priešino gyvą, spontanišką ir nevaržomą, savaiminį buvimą.

Kada nors bent trumpam Niujorke buvusių tautosaka yra virtęs posakis, kad susitikimas su J. Meku ir jo aplinka iš karto keisdavo viską – susisvarbinimas virsdavo nereikšmingumo švente, kartotė – unikalumu, rimtumas – juoku. Antologijos filmų archyvas ir ten anuomet gyvenę ir kūrę žmonės įtraukdavo į savo būrį kaip atviros pasauliui ir atradimams asmenybės. Būtent ten daugelis minėtų jaunų žmonių susiformavo kaip kūrėjai, atradę individualią stilistiką, – J. Mekas, nors, atrodytų, galėjo būti savotiškas vadovas, šios pozicijos sąmoningai atsisakydavo. Antologijos filmų archyve susitikę draugai buvo sukūrę nehierarchinę atmosferą.

Simboliška yra tai, kad R. Andrijausko fotografijų paroda eksponuojama Šiauliuose – mieste, kur menininkas gimė ir praleido vaikystę. Parodoje matomi nuotraukų lakštai yra tarsi kūrėjo sugrįžimas namo, primenant, kad fotografija, net ir turinti didžiulę dokumentinę vertę, visų pirma, randasi kaip žaidimas, lyg būnant mažu vaiku ir paimant į rankas fotoaparatą ir pradedant bandyti fotografijos meno galimybes. R. Andrijausko parodą „Susitiksim Antologijoj“ galima suprasti ir kaip kvietimą žiūrovams siaurai neriboti savojo kūrybinio smalsumo, nebijoti gyvenimo ir drąsiai megzti draugystę su greta esančiais – taip Antologijos filmų archyvas šiandien gali turėti tąsą ir Lietuvoje, ir daugelyje kitų pasaulio šalių.

Dr. Ramūnas Čičelis