Virginijus Kinčinaitis – menotyrininkas, kritikas, pedagogas, nuolat aktyviai dalyvaujantis visuomeninėje, ekspertinėje ir taikomojoje menotyrinėje veikloje. Jis yra inicijavęs ir įgyvendinęs daugiau nei šešias dešimtis tarptautinių, respublikinių ir Šiaulių miesto kūrybinių-meninių projektų, dalyvavęs daugiau nei dvidešimtyje tarptautinių ir respublikinių meninių projektų, parodų ir meninių akcijų. V. Kinčinaitis paskelbė kelis šimtus teorinių, kultūrologinių ir kritinių straipsnių, išleido tris monografijas: „Interpretacijos: postmodernizmas, vizualinė kultūra, dailė“, „Vizualinės kultūros kon/tekstai“, „Fotoregos pratimai“, sudarė keletą leidinių. Šiuo metu dirba Šiaulių dailės galerijos direktoriaus pavaduotoju (nuo 1992 m.) ir dėsto Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultete (nuo 2010 m.). Nuo 2017 m. Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos kolegijos ir Lietuvos kultūros tarybos narys. 2016 m. V. Kinčinaičiui suteikta LR Vyriausybės kultūros ir meno premija.

„Fotografuodamas Kinčinaitis ne tik fiksuoja, jis iš karto interpretuoja vaizdą. Beveik niekada jam vaizdas nėra nuogas, pirmapradis ar tuščias. Jo vaizdo matymas prisodrintas kultūrinio konteksto, atsikartojimo, prisiminimo, įsivaizduoto anksčiau patyrimo. Kiekvienas kūdikis, nuogalius ar senukas turi prototipą tapyboje, grafikoje, skulptūroje ar mite, poezijos reginyje. Kiekvienas šviesos šuoras ar seno namo šešėlis turi reikšmingos formos atitikmenį, todėl Kinčinaičio vaizdai artėja prie kalbos ženklų, nuo kurių kadaise pabėgo, tik išsaugoję patyriminį sluoksnį. Vaizdai vaiduokliai čia sukeistinti, pasikeitę, persimainę: statulos trikdo gyvu erosu ar marumu, koks nors numestas pagalvės užvalkalas su leopardo galva – antikinio simbolio didingumu, šalia esantys vaizdai atidaro vienas kitą kaip žodžiai prasmę atsidūrę šalia poezijos eilutėje. Prasmių netikėtumas verčia aiktelėti.

Nors kiekvienas pristatomas vaizdas yra tarsi aplipęs praeities vaizdais, reikšmėmis ir kultūromis, nė iš tolo nesijaučia kai kurių autorių patiriamos desperacijos, nusakomos nuogąstavimu, kad „viskas jau atlikta, viskas jau padaryta, nebeliko ką sukurti“. Netgi atvirkščiai – Kinčinaičio vaizdų pasaulio turtingumas ugdo erdvinį mąstymą, pasaulio tarpusavio ryšių sudėtingumo pajutimą, plečia bendrumo suvokimą. O tai reiškia, kad jungia žmoniją, kalba universalia kalba! Analogijų radimas tarp nepanašių nei kontekstu, nei sandara vaizdų teikia pasaulio logikos, taigi ir saugumo pojūtį. Turint tokius gebėjimus, Kinčinaitis galėtų būti didis manipuliatorius, ideologų svajonių darbuotojas – pavojingas žmogus. Tačiau jo meistriškoje vaizdų iškalboje plyti išmintis, gyvenimo geismas ir svarbiausia – geras humoras. Ir tai keičia viską – sekti Kinčinaičio vaizdų pasaulį yra nepamainomas malonumas, kiekviename vaizde atskirai ir grupėmis, trokštant, kad tik niekada nesibaigtų“.

Monika Krikštopaitytė

Paroda veiks iki 2019 m. birželio 16 d.