Angle down Atgal

Fotografijos muziejuje – Arūno Kulikausko paroda „Paskutinė“

2021 m. balandžio 16 d., penktadienį, Fotografijos muziejuje Šiauliuose (Vilniaus g. 140) atidaroma Arūno Kulikausko fotografijų paroda „Paskutinė“. Atidarymo dieną 13–18 val. lankytojai galės nemokamai apžiūrėti parodą, kurioje juos pasitiks pats autorius. Su fotomenininku pabendrauti bus galima ir antrąją parodos dieną (šeštadienį) 13–17 val. Kiekvieną savaitę autorius parodą papildys naujais kūriniais. Pirmojo apsilankymo parodoje metu įsigytu bilietu, pažymėtu specialiu antspaudu, lankytojai galės pasinaudoti visu parodos eksponavimo laikotarpiu – sugrįžti į muziejų ir stebėti parodos kaitą.

Vengiant pretenzingo žodžio „retrospektyvinė“, „Paskutinę“ parodą derėtų vadinti apžvalgine. A. Kulikausko kūrybą sudaro skirtingi istoriniai, kultūriniai ir raiškos sluoksniai: nuo kūrybos pradžios sovietmečiu (kitokio požiūrio į klasikinę fotografiją ir jos raiškos būdus) iki Niujorko laikotarpio (kapitalistinio pasaulio megapolio ir Jono Meko įkurto Antologijos filmų archyvo (angl. Anthology Film Archives), fotografijos objektų dirbant su „Polaroid“ fotografinėmis medžiagomis, pinhole fotografijų ir kamerų gaminimosi, kaimo kasdienybės fiksavimo tinklaraštinėse fotografijose, lėtojo Saulės tako fotografavimo (pavyzdžiui, pusės metų trukmės ekspozicija vienam kadrui).

„Paskutinėje“ parodoje A. Kulikauskas laisvu žvilgsniu ir forma apžvelgia savo keturių dešimčių metų kūrybos laikotarpį, inventorizuoja gausų kūrybos archyvą, bet nesistengia jo skrupulingai surūšiuoti, klasifikuoti ar chronologizuoti. Greičiau jau autorius įdėmiai apžiūri, ką turi, kas išlikę – tarsi verstų šeimos fotoalbumą. Kai ką svarbaus ištraukia, nupučia dulkes: čia aš mažiukas, rubuilis ir pliku galu, čia jaunas, žalias ir piktas. Čia aš, nugyvenęs gabalą gyvenimo, kai ką supratau – kad brangūs dalykai paprasti, o pagrindas visada tas pats.

Trys pagrindinės „Paskutinės“ parodos ašys yra šios: paskutiniai sovietinio laikotarpio darbai; dvidešimties metų kūrybos laikotarpis, gyvenant Niujorke; beveik dešimtmetis kūrybos, grįžus į Lietuvą ir apsigyvenus kaime, – telefonografija, tinklaraštinė fotografija.

Yra du svarbūs dalykai, į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį apžiūrint parodą. Pirma, ji yra laisvos ir kintančios formos: atidarymo pradžiai parengtą parodą autorius nuolat formuos ir pildys. Galutinis parodos vaizdas turėtų išryškėti paskutinę savaitę. „Paskutinė“ yra kintanti, auganti, auginama. Antra, „Paskutinė“ yra kontekstinė paroda, joje autorius siekia parodyti kūrybą ir gyvenimą kaip vientisą audinį. Į parodą jis įtraukia tai, kas tuo laikotarpiu jam buvo svarbu, darė įtaką, buvo ir kūrė šalia, buvo po akimis, todėl žiūrovas tegul nenustemba parodoje pamatęs ne tik A. Kulikausko, bet ir jo jaunystės laikų bendražygių, jaunųjų fotografijos karių, ar žmonos kūrinių, nežinomo autoriaus paveikslėlį iš naudotų daiktų parduotuvės ar net buities rakandą.

A. Kulikauskas didelę parodą rengia pirmą kartą. Ar pavyko autoriui susidoroti su tokia laisvamaniška parodos koncepcija? Arūnas yra seno sukirpimo maištininkas ar bent jau nonkonformistas, tad jis tikrai dėl to galvos nesuka. Ne kurti tinkamai, „į mostį“ – kas madinga, šiuolaikiška, einama, bet prisiliesti prie Nežinomybės – tai Arūnui yra vienas iš esminių meno kriterijų. Tas pats ir su „Paskutine“.

Paroda Fotografijos muziejuje veiks iki 2021 m. gegužės 23 d.

Organizatoriai: Fotografijos muziejus, VšĮ Trys kaimai

Rėmėjas Lietuvos kultūros taryba

comment Skaitytojų komentarai (0)

Rekomenduojamas video turinys


Taip pat skaitykite