Angle down Atgal

Filmo apžvalga: Le Manas'66. Plento karaliai

Keista, bet iki šiol nebuvo išleista daug gerų filmų apie lenktynes. Prieš keletą metų pasirodė toks visai neblogas „Rush“ (liet. Lenktynės) su „Toru“ Chrisu Hemsworthu ir Danieliu Bruhlu priešaky, bet tai ir viskas („Greitų ir įsiutusių“ lenktynių filmais nelaikau). Iš dalies suprantama – tokie filmai brangiai kainuoja, ir toli gražu nėra garantijos pritraukti plačią auditoriją. Laimei, „Le Manas“ visus iššūkius įveikė su kaupu ir mes turime vieną geresnių 2019-ųjų filmų.

Režisierius Jamesas Mangoldas, mano nuomone, yra nepakankamai įvertintas žiūrovų tarpe. Labai gali būti, kad nežinote šios pavardės, nors už jos stovi visa eilė stiprių filmų. Biografinių filmų mėgėjai tikrai yra matę „Walk the Line“ („Ties jausmų riba“) apie Johnny Cashą, komiksų fanai – „Loganą“, vesterno gerbėjai – „3:10 to Yuma“ („Traukinys į Jumą“)… Kad ir kokio projekto imtųsi, jis sukuria rezultatą – nepakartojamą patirtį prie ekrano.

Septintasis dešimtmetis. Kaip ir praėjusius keletą metų, didžiausias pasaulyje Le Mano lenktynes ir vėl laimi Italijos automobilių gamintojas „Ferrari“. Amerikos „Ford“ korporacija sugalvoja, kad kitais metais šias lenktynes privalo laimėti jie. Pas save atsivilioja genialų buvusį lenktyninką, o dabar – automobilių pardavėją Carrollą Shelby (Mattas Damonas), kuris yra vienintelis šias lenktynes kažkada laimėjęs amerikietis. Shelby, kuris dėl sveikatos bėdų pats prie vairo sėsti nebegali, pagalbon pasikviečia draugelį Keną Milesą (Christianas Bale'as) – neišauklėtą, karštakošį britą. Taip prasideda kova už pergalę.

Įdomu tai, kad Europos rinkai buvo suteiktas kiek kitoks filmo pavadinimas nei Amerikos. „Ford v Ferrari“ mūsų krašte tapo „Le Manu’66“. Matyt, JAV niekas nežino, kad tas Le Manas, ir šiaip, tie prancūziški pavadinimai skamba kažkaip gėjiškai. Galbūt kūrėjai pabūgo rizikuoti užsienietišku pavadinimu didžiausioje savo rinkoje.

Trumpa gūglo paieška rodo, kad per visą Le Mano lenktynių istoriją jų metu žuvo 22 vairuotojai. Čia neskaičiuojant žiūrovų ir kitų aukų. Pavyzdžiui, vien 1955-aisiais į tribūnas atskriejusios automobilio detalės pražudė 83 žmones… Iš tikrųjų, galbūt geriausiai išliekamąją filmo vertę rodo tai, kaip jis skatina įsigilinti į realius įvykius bei žmones. 1966-ųjų Le Mano lenktynės, Kenas Milesas, Carrollas Shelby – po filmo apie juos privalėjau sužinoti viską. Normalu, kad kai kurie filme parodyti dalykai prasilenkia su realiais faktais – čia jums ne dokumentika, o pilnai išpildytas pramoginis filmas.

O žinote, kas geriausia? Kad nė sekundei nesijauti žiūrintis tiesiog labai brangią „Ford“ reklamą, nors galiu garantuoti, kad jų pardavimai po filmo šoktels. Net keista, kaip buvo praleistos tam tikros scenos, kuriose „Ford“ šūlai atrodo kaip tikri subingalviai. Su nedidelėmis išimtimis, jie čia vaizduojami kaip dokumentų papkes stumdantys niekšai, iš neturėjimo ką veikti prisigalvojantys nesąmonių, dėl kurių kenčia lenktyninkai.

Kalbant apie pagrindinius aktorius, Mattas Damonas stiprus, bet visas scenas „pavagia“ Christianas Bale’as. Jo sukurtas veikėjas tiesiog žiba, o žiūrint filmą už jį „nesirgti“ turbūt neįmanoma. Abu pagrindiniai veikėjai taip vienas kitą papildo, kad filmą būtų galima pavadinti „Milesas ir Shelby prieš „Ford“ korporaciją“. Beje, teko girdėti, kad šiųmetiniuose „Oskaruose“ tiek Damonas, tiek Bale’as varžysis geriausio aktoriaus kategorijoje būtent už šį filmą. Įdomus sprendimas, kai ši kategorija šiemet bus perpildyta. Vis dėlto, mano galva, Bale’as „Le Mane“ pasirodė stipriau – ar dėl scenarijaus, ar dėl savo asmeninės savybės tarsi chameleonui įsikūnyti į kiekvieną savo vaidmenį.

Antraplaniuose vaidmenyse negalima nepaminėti korporacijos niekšą puikiai suvaidinusio Josho Lucaso. Aš manau, kad jeigu ekrane tik pasirodžius veikėjui norisi jam gerai vožti į dantis, tai geriausiai įrodo aktoriaus meistriškumą. Negaliu bent žodžiu nepaminėti ir patį dievų dievą „Ford“ vadovą Henry Fordą II suvaidinusio Tracy Lettso. Jis nuostabus. Tikrai.

Aktoriai, scenarijus, režisierius, kinematografija – stipriausios filmo vietos. Pakalbėkime apie kiek silpnesnes, kurių beveik neradau. Tik norėdama prisikabinti paminėsiu romantinę giją filme. Keno Mileso žmoną puikiai suvaidino Caitriona Balfe (gerai pažįstama iš serialo „Outlander“), sužibanti tose keliose scenose, kuriose pasirodo. Tik to romantinio aspekto šiam filmui gal nelabai ir reikėjo – man filmas be jo būtų buvęs dar stipresnis. Vietomis atrodė, kad tam tikros scenos filme atsidūrė tam, kad jas būtų galima įdėti į treilerį moteriškai auditorijai pritraukti. Na, nes kokia dailiosios lyties atstovė eis į filmą apie lenktynes, galimai manė marketingistai. Nė velnio! „Le Manas“ yra įdomus pats iš savęs ir nieko pritemptinio jame nereikėjo.

IMDB: https://www.imdb.com/title/tt1950186/

Daugiau kino recenzijų rasite čia: Kas gero ekranuose?

comment Skaitytojų komentarai (0)

Rekomenduojamas video turinys


Taip pat skaitykite