Angle down Atgal

Filmo apžvalga: „Klajoklių žemė“ (2020)

Netekusi vyro ir darbo uždarius gamyklą, 60-metė Fern su nameliu ant ratų leidžiasi į klajonę po Jungtinių Amerikos Valstijų vakarus. Tam, kad išgyventų, imasi sezoninių ir atsitiktinių darbų.

Apie kitokią Ameriką. Bekraštes stepes. Vėją. Žolę. Medžius. Vandenį. Akmenis. Kalnus. Dykumą. Kregždes.

Kitokį – keliautojo – gyvenimą. Kaskart susitinkančių ir išsikalbančių žmonių bendruomenę. Pagalbą ir supratimą. Išdidumą. Skirtumą tarp neturėti būsto/nekilnojamojo turto ir būti benamiu. Laisvę nepriklausyti. Vietai, įsipareigojimams ir kitiems žmonėms.

Gebėjimą būti vienam. Su savimi. Visą gyvenimą trunkančią meilę ir atmintį. Drąsą būti atviram. Sakyti tiesą. Neišvengiamas netektis. Ir švelnų, ilgesingą optimizmą, nes taip gyvenant nereikia atsisveikinti visam laikui. Kadangi kelionėje vis tiek kur nors susitiksi. Net ir po mirties.

„Klajoklių žemė" puikiai įvertinta kritikų ir žiūrovų. Nuostabioji Frances Mcdormand (Fren). Ludovico Einaudi muzika. Puikūs vaizdai. Filmas kaip emocija. Įdomu, ką šiąnakt pasakys „Auksiniai gaubliai". Nesitiki, kad liks be apdovanojimų. Vienoje ar kitoje kategorijoje.

Apžvalgos autorė Asta Sara

IMDB

Kas gero ekranuose?

comment Skaitytojų komentarai (0)

Rekomenduojamas video turinys


Taip pat skaitykite