Angle down Atgal

Filmo apžvalga: „Darbo diena“ (2013)

Begalinis šeimos troškimas ar atjauta tam, kurį pasaulis nori nuskriausti?

Kanadiečių kino režisieriaus Jason‘o Reitman‘o, sukūrusio tokias kino juostas kaip „Up in the Air“ („Viskas ore!”), „Thank you for Smoking” („Dėkui, kad rūkot!”), „Juno” („Džuno“) ir kt., filmas „Labor Day“ (lietuviškai „Darbo diena“), sukurtas pagal to paties pavadinimo Joyce Maynard romaną, tarsi gvildena iškart kelias socialinės egzistencijos temas. Ir patį filmą neabejotinai galima pasižiūrėti iš sau patogesnės pusės. Jei paklausite, ar verta tos pusės ieškoti, nedvejodamas atsakysiu: taip! Tik nusiteikite rimtam filmui.

Istorija pasakoja apie vienišą, nuo gyvenimo vienatvės ir kasdienybės pavargusią motiną Adelę (ją įkūnija, mano manymu, idealiai tokiems vaidmenims tinkanti Kate Winslet), auginančią bręsti pradedantį sūnų Henrį (aktorius Gattlin Tadd Griffith), atsitiktinai vieną dieną sutinkančius sužeistą pakeleivį Frank‘ą (aktorius Josh Brolin). Netrukus paaiškėja, kad tai – pabėgęs kalinys, dėl kurio ant kojų sukelta visa miestelio policija. Štai šioje vietoje būtų galima nukrypti į standartinį kriminalinės tematikos filmą, pasakojantį apie įkaitų pagrobimą ir reginys greičiausiai taip pat pavyktų. Tačiau filmo kūrėjų kryptis kita: pasiprašęs (ar tiksliau reikėtų sakyti, pareikalavęs) savo naujųjų pakeleivių trumpo prieglobsčio poilsiui jų namuose Frank‘as supranta, kad tai – ideali vieta pasislėpti saugiai pasiliekant ilgiau. Tada ir prasideda pagrindinių filmo veikėjų atsiskleidimas pagal situacijos rėmus.

Adelė neilgai trukus pajunta šiltus jausmus Frank‘ui. Ir iškart uždarysiu galimą išvedžiojimą, kad tai nėra Stokholmo sindromas! Kadangi, kaip jau minėjau, filmas nenukrypsta į temą su įkaitų drama, o pasuka kita linkme, gvildenančia kur kas gilesnius išgyvenimus ir jausmus.

Įdomu paminėti ir su kiekviena diena vis labiau atsiskleidžiančius kiekvieno iš veikėjų charakterius: Adelė seniai gyvena vieniša, neturinti vyriškos pagalbos šeimoje ir namų ūkyje. Tačiau kartu viduje viską jaukti bando kirbančios dvejonės dėl priglausto kalinio, kurio ieško visa miestelio policija. Adelės sūnus Henris pasiilgęs tėviškos meilės ir dėmesio taip pat stebi Frank‘o elgesį savo vaikiško supratimo akimis ir savitai prisiriša prie naujojo atvykėlio.

Na, o pats Frank‘as, kalintis ilgus metus kalėjime, gauna progą ne tik įkvėpti laisvės oro, tačiau vėl pajausti, ką reiškia turėti šeimą ir ja rūpintis. Jautrumą kelia realybės suvokimas, kad tokia idilė yra laikina ir ilgai tęstis negalės. Man ši kino juosta tam tikrais aspektais kartais priminė tobulą Clint‘o Eastwood‘o darbą „A Perfect World“, su Kevin‘u Costner‘iu, apie kurį atsiliepimą jau esu rašęs (galite rasti paieškoje įvedę „A Perfect World“). Tarsi žinai, kad nulemta pabaiga neišvengiama, tačiau pasąmonėje tikiesi, kad bus kitaip. Ir vistik, čia daugiau dėmesio skiriama romantikai, jausmams ir meilei.

Žinoma, kiekvienam filmui tam tikrą įtaigą visada daro tinkamai parinkti ar žinomi aktoriai. Nereikėtų ir ginčytis, kad šiuo atveju tiek Kate Winslet, tiek Josh Brolin su savo darbu susitvarkė tiesiog puikiai! Beje, patį Josh Brolin labiau būdavau įpratęs matyti kiek kitokiuose amplua – labiau veiksmo filmuose ir galiu tik pasakyti, kad šioje dramoje jis taip pat žiūrisi tiesiog tobulai!

Jei skaityti dar neatsibodo, atskirai dar paminėsiu filmo scenų detalėms skiriamą dėmesį. Vienoje iš scenų kepamas persikų pyragas. Pasirodo, kad receptas buvo autentiškas Joyce Maynard (autorės, parašiusios šį romaną) motinos, o pati Joyce asmeniškai mokė Kate Winslet ir Josh Brolin jį kepti ir ruošiantis šiai scenai Josh‘as jį kepė kasdien ne kartą, kad įsitikintų, jog scena atrodytų idealiai autentiška! 

Apžvalgos autorius Agnius Atstopas

IMDB

Kas gero ekranuose?

comment Skaitytojų komentarai (0)

Rekomenduojamas video turinys


Taip pat skaitykite