REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Politika2018 m. Birželio 12 d. 08:06

ES prieš socialinį dempingą

Šiauliai

Autoriaus nuotrauka

Marius AleksiūnasŠaltinis: Etaplius.lt


41156

Gegužės pabaigoje vykusioje EP (Europos Parlamentas – red.) sesijoje buvo nagrinėjamas komandiruojamų darbuotojų darbo apmokėjimo klausimas. Absoliuti dauguma parlamentarų pritarė pozicijai, kad bet koks darbuotojas konkrečioje šalyje turi uždirbti vienodai. Lietuvai šiuo aspektu itin jautrios trijų paslaugos teikimo sferų darbuotojų padėtis. Tai transporto, statybų ir socialinių paslaugų teikimo, ypatingai senyvo amžiaus asmenų priežiūra. Senųjų ES narių pozicija itin griežta dėl socialinio dempingo, nes, jų manymu, tokiu būdu transportuojama pigi darbo jėga ir kai kurių valstybių tam tikri sektoriai nebegali įstengti konkurencingai varžytis su gerokai pigesne darbo jėga paremtu verslu iš naujųjų ES valstybių narių.

Laisvas darbo judėjimas: galvos skausmas senosios ES narėms, galimybė naujosioms

ES deklaruojamas laisvas darbo jėgos judėjimas tarp valstybių narių yra viena esminių sąjungos ideologinių atramų. Nenuostabu, kad naujųjų ES narių, kuriose darbo užmokesčiai skiriasi kelis kartus lyginant su senosiomis narėmis, darbdaviai ieško būdų užsidirbti turtingesnėse rinkose.

Visame Europos kontekste ypatingai stipriai pastebimi Lietuvos transporto vežėjų logistiniai pasiekimai. Lietuvos kelių transporto sektorius yra ketvirtas visoje ES pagal užimamą rinkos dalį. Būdama tranzito šalimi tarp ES ir Rusijos bei kitų Rytų valstybių, Lietuvos transporto įmonės ženkliai prisideda prie bendro biudžeto.

Taip pat kitas svarbus sektorius, kuriame Lietuvos darbuotojai tuntais eksportuojami į artimąjį užsienį, daugiausiai Skandinavijos šalis, yra statybų. 2008 m. ekonominės krizės metu statybų sektorius labai susitraukė ir statybininkams teko rinktis emigraciją. Šiame sektoriuje dirbantieji dažnai du tris mėnesius dirba užsienyje, o vėliau mėnesį atostogauja Lietuvoje. Ne paslaptis, kad statybininkais dažnai pasinaudoja įdarbinimo agentūros, kurios ir pasiimdavo liūto dalį nuo pajamų.

Senolių priežiūra, ypač Vokietijoje, užsiimančios moterys atstovauja trečiąjį svarbų Lietuvos paslaugų sektorių. Kadangi senyvo amžiaus asmenų aprūpinimas, išlaikymas senelių ar kituose globos namuose yra labai brangus, nenuostabu, kad Rytų Europos valstybių, įskaitant Lietuvos, pigia darbo jėga intensyviai naudojamasi. Atsirandantis terminas „šiuolaikinė vergovė“ taikliai apibūdina esamą situaciją. EP pradėjo imtis realių ir aktyvių žinigsnių norėdama pakeisti 1996 m. EP ir Tarybos direktyvą dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje.

Ne visi pritaria nuostatai, kad už vienodą darbą būtų mokama vienodai

Pagrindinė europarlamentarų svarstymui pateikta nuostata buvo ta, kad visiems bet kurios ES šalies narės darbuotojams turi būti mokama vienodai. Nepriklausomai nuo to, kurioje šalyje dirbtų. Jei lenkas dirba Prancūzijoje, tai turi gauti už tokį patį darbą tiek pat, kiek ir prancūzas. Jei lietuvė prižiūri senolę Vokietijoje, jos atlyginimas neturi būti mažesnis nei gaunamo vokietės užmokesčio. Jei latvis mūrija plytas Švedijoje, tai ir uždirbti turi kaip švedas.

Deja, tokiai nuomonei nepritarė kas ketvirtas balsavęs europarlamentaras. Iš 652 balsavusiųjų net 456 pasisakė už vienodą socialinį teisingumą visose ES šalyse, kai tuo tarpu socialinio dempingo sąlygas siekė išlaikyti 147. Dar beveik pusšimtis parlamentarų neturėjo savo nuomonės dėl socialinės lygybės įteisinimo ir tiesiog susilaikė.

Iš 11 Lietuvos parlamentarų socdemai V. Blinkevičiūtė ir Z. Balčytis, valstietis B. Ropė, konservatoriai L. Andrikienė su P. Saudargu, ir partijos Tvarka ir Teisingumas narys R. Paksas balsavo už socialiai teisingą darbuotojų apmokestinimą visoje ES. Tuo tarpu liberalas P. Auštrevičius, nepriklausomas V. Mazuronis, Darbo partijos lyderis V. Uspackich ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijos iškeltas V. Tomaševski savo balsais nepalaikė ir tikėtina nori vis labiau išlaikyti lietuvių, kaip ir kitų naujųjų ES valstybių narių darbuotojų antrarūšį statusą. Parlamentaras A. Guoga balsavime dėl komandiruojamų darbuotojų apmokėjimo visai nedalyvavo. Po balsavimo pavyko keturis parlamentarus pakalbinti dėl argumentų, balsuojant už ir prieš.

Europarlamentarų iš Lietuvos komentarai po įvykusio balsavimo:

Valstiečiams priklausantis europarlamentaras B. Ropė savo pasirinkimą balsuoti už dėstė labai paprastai: „Galvojau, svarsčiau ir manau, kad toje vietoje tas pats darbas turėtų būti apmokestinamas taip pat. Nesvarbu, kurioje ES narėje tai būtų. Juk parlamente yra 751 parlamentaras, ir visi gauname už tą patį darbą tokį patį atlyginimą. Mūsų čia niekas neskirsto, ar iš Lietuvos, ar iš Prancūzijos, ar iš Olandijos, sumokama visiems vienodai. Kodėl mūrininkas, sumūrijantis kubą plytų, turėtų gauti mažiau, jei yra komandiruojamas iš kitos šalies? Aš tam nepritariu. Kiek yra atvejų, kad į Vokietiją atvežami statybininkai, jiems mokamas „lietuviškas“ atlyginimas plus komandiruotpinigiai, bet bendroje sumoje jie vis tiek gerokai mažiau uždirba. Kad taip nebūtų, parlamento nariai balsų dauguma ir priėmė tokį sprendimą. Žinoma, praeis dar nemažai laiko, turės būti sukurtos taisyklės, perkelta į nacionalinius teisės aktus, bet tokiu atveju bus sukurtas mechanizmas apginti komandiruojamų darbuotojų teises. Turtingesnių ES šalių darbdaviams norisi pasinaudoti socialinio dempingo teikiamu privalumu gerokai pigiau samdytis darbuotojus iš vargingesnių narių. Suprantu, kad dėl vienos paslaugų sferos – transporto – bus deramasi atskirai. Mano asmenine nuomone, problema yra ir tame, kad Lietuvos įmonės moka pakankamai mažus atlyginimus, todėl siekiant apginti ir vairuotojų interesus, reikės gerokai pavargti ir šitoje vietoje. Kaip reikia jaustis tiems vairuotojams, kurie mėnesių mėnesiais yra komandiruotėse, nemato šeimos, gyvena ne pačiose geriausiose sąlygose.“

rope.jpg

Socialdemokratų frakcijai priklausanti parlamentarė V. Blinkevičiūtė net neslėpė džiaugsmo tokiu parlamento daugumos pasirinkimu: „Tai galima vadinti vienu iš daugelio mažyčių žingsnių siekiant didelio tikslo. Man kaip buvusiai Socialinės apsaugos ir darbo ministre atrodo, kad Lietuvos darbuotojas privalo būti įvertintas taip pat, kaip ir bet kurios ES šalies darbuotojas. Negali būti jokių klausimų, ir aš be abejonių pritariau šios direktyvos pakeitimui. Ji jau nebeatitinka šių dienų aktualijų. Pilnai suprantu, kad kai kuriems Lietuvos sektoriams šis sprendimas gali būti itin skaudus, tačiau iš socialdemokratinių pažiūrų elementariai nepriimtina, kad komandiruojami darbuotojai gyvena baisiomis sąlygomis, apmokėjimas gerokai mažesnis. Todėl mano sprendimo niekas nepakeis, ir lietuviai negali būti antrarūšiai. Beje, labiausiai dėl šio teisės akto skundėsi transportininkai, o ne statybininkai ar kitų paslaugų sektorių atstovai. Žinau, kad vežėjų atžvilgiu bus priimtas atskiras paketas. Man, kaip dirbančiai socialinės apsaugos srityje, negaliu lengvai žiūrėti skriaudžiamą darbuotoją, kuris darbdavio atžvilgiu yra silpnesnė pusė. Net ir tie patys sunkvežimių vairuotojai, kurie didžia dalimi prisideda prie pridėtinės vertės sukūrimo ir pelno, nėra patys laimingiausi darbuotojai pasaulyje. Jų sąlygos taip pat nėra idealios, todėl šis parlamento priimtas teisės aktas yra svarbus žingsnis ne tik Lietuvos darbuotojų įvertinimo kelyje, bet ir nemažas postūmis peržiūrint darbuotojų – darbdavių santykius iš EP perspektyvos.“

vilija.jpg

Liberalas P. Auštrevičius, paklaustas, kodėl nepalaikė socialinio teisingumo paslaugų srityje idėjos, atviravo: „Pirma, tai nebuvo pilnai apsvarstyta ir suderinta. Transporto sektorių liečianti dalis turėjo būti išimta ir palikta detalesniam svarstymui. Antra, aš nesislepiu už kolektyvinio balsavimo rezultatų. Žinoma, mane labai nustebino tokie balsavimo rezultatai, tačiau akivaizdžiai matėsi, kaip dirbo lobistai iš Prancūzijos transporto sektoriaus ir kokį milžinišką spaudimą jie darė parlamentarams. Trečia, Lietuvos vežėjų asociacija „Linava“ pateikė buhalterinius skaičius, kuriuose darbo užmokesčio dalis yra labai didelė. Tokios transporto kompanijos, kaip Girteka, investuoja šimtus tūkstančių eurų į autoparko atsinaujinimą. Ši įmonė visai neseniai užsisakė daugiau kaip 2000 naujų sunkvežimių. Pabaigai noriu pridurti, kad balsavimas vyko pažeidžiant darbo tvarką ir bus reikalaujama perbalsuoti.“ Ar tikrai yra sąžininga, kai lietuvis Prancūzijoje ar Vokietijoje dirba už mažesnį įkainį, liberalių pažiūrų politikas neslepė stovįs verslo pusėje: „pasižiūrėkite, kiek per 2017 m. augo darbo užmokestis Lietuvoje – beveik 10 procentų. Įmonėms reikia sumokėti ne tik darbo užmokestį, bet ir investuoti į transportą. Be to, jei Lietuvos firma mokės tiek pat, kiek to reikalauja Prancūzija, ji paprasčiausiai taps nebekonkurencinga ir nebegalės vykdyti veiklos minėtoje šalyje. Man atrodo, kad tokiu būdu senosios šalys nori iš rinkos išstumti naują nišą radusias ir joje aktyviai dirbančias transporto įmones iš Lietuvos. O Parlamentas neturėtų aiškinti, kiek ir kaip turi būti mokama kiekvienoje šalyje.“

petras.jpg

Konservatorė L. Andrikienė iš Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) frakcijos EP taipogi balsavo už, tačiau nepraėjus nė parai, pakeitė savo nuomonę ir nusprendė, jog reikia balsuoti prieš. Ji teigė, jog taip padarė ir nemaža frakcijos, kuriai ji priklausanti, parlamentarų dalis. Dėl nuomonės kaitaliojimo ji kaltino ir posėdžiui pirmininkavusįjį buvusį Europos Komisijos komisarą P. Telička iš Čekijos bei susiskaldžiusią frakcijos nuomonę. Ji porino, jog: „vakar mūsų frakcijoje vyko makalynė ir pilietis nesuvaldė situacijos. Aš norėjau balsuoti prieš pateiktą pasiūlymą, kad būtų vienodos darbo sąlygas ir darbo apmokėjimas, bet dėl neaiškaus balsavimo tvarkos vedimo nubalsavau už. Šiuo metu vyksta masinis balsavimo valios pakeitimas. Ir net mūsų frakcijoje vokiečiai skilo į dvi stovyklas. Transporto vežėjų asociacijos iš Rytų ir Vidurio Europos valstybių narių teigia, jog turi būti tinkamai pasirengta, kitu atveju jos, įskaitant ir Lietuva, patirs ženklių nuostolių. Papildomi administravimo kaštai bus pernelyg dideli ir bus privesta prie bankroto. Aš esu už principą, kad lietuviai nebūtų antrarūšiai asmenys, tačiau kol kas nėra tinkamai pasirengta visapusiškam šio principo „mokėti visiems vienodai už vienodą darbą“ įgyvendinimui.

Vėliau europarlamentarė L. Andrikienė patikslino priežastis dėl savo išreikštos neigiamos nuostatos: „Nors visa širdimi norisi padėti įgyvendinti, tačiau tai sunku padaryti, nes ne tik buvo komplikuotas ir sumaišytas balsavimas, bet nėra aiškiai išreikšta ir Lietuvos pozicija. Socialinės apsaugos ir darbo bei Susisiekimo ministrai yra pasiruošę šiuo svarbiu klausimu Ministrų Taryboje susilaikyti. Tai jei vykdomosios valdžios atstovai neturi savo nuomonės, tai ką mums, europarlamentarams, reikia daryti?“

laima.jpg



REDAKCIJA REKOMENDUOJA