REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Tarp knygų lentynų2022 m. Vasario 1 d. 13:32

Eric Weiner „Laimės geografija“: kas ir kodėl reiškia laimę skirtingose šalyse?

Lietuva

@Vaga

Reporteris AustėjaŠaltinis: Etaplius.lt


203059

Jeigu kas paklaustų, kokia vieta yra laimingiausia Žemėje, ką pamanytumėte? Į šį klausimą atsakymo ieško JAV žurnalistas Ericas Weineris ir leidyklos „VAGA“ išleistoje knygoje „Laimės geografija“.

laimes-geografija-virselis.jpg

Šioje knygoje aprašo savo kelionių patirtį, bei pastangas atrasti laimingiausią šalį pasaulyje.

„Savo žodžiais mes nesąmoningai sujungiame geografiją ir laimę. Apie laimės ir pasitenkinimo paieškas kalbame taip, tarsi tai būtų taškai atlase, tikros vietos, kurias galėtume aplankyti, jeigu turėtume tinkamą žemėlapį ir reikalingų orientavimosi įgūdžių. Jeigu kada nors atostogavote kurioje nors Karibų jūros saloje ir jums šovė galvon nepageidaujama mintis: „Čia galėčiau būti laimingas“, – suprantate, ką turiu omenyje. Be abejo, visai čia pat ir viliojanti, slidi rojaus sąvoka. Ji jau kuris laikas apgaudinėja žmoniją. Platonas įsivaizdavo Palaimintųjų salas, vietą, kurioje laimė srūva it šilti Viduržemio jūros vandenys. Iki pat aštuonioliktojo amžiaus žmonės Rojaus sodą įsivaizdavo kaip tikrai esančią vietą <...>. Europiečių tyrinėtojai ruošdamiesi į rojaus paieškas mokėsi aramėjų kalbos – tos kalbos, kuria kalbėjo Jėzus. Aš išsirengiau į savo kelionę ieškoti savo rojaus mokėdamas ne aramėjų, o kitą, menkai žinomą kalbą, moderniąją laimės liturgiją, kuria bendrauja naujieji besiformuojančio laimės mokslo apaštalai <...>. Taigi, kaip įprastai drėgną ir karštą dieną Majamyje (jis pats kai kuriems žmonėms asocijuojasi su rojumi) susikraunu daiktus, palieku namus ir iškeliauju – pats puikiai suprantu, kad darau tikrą kvailystę, elgiuosi taip pat neprotingai kaip anuomet, būdamas penkerių. Nes pasak Eriko Hoferio (Eric Hoffer) „laimės paieškos yra pagrindinis žmogaus nelaimių šaltinis.“ Tiek to. Aš ir taip jau nelaimingas. Nelabai turiu ką prarasti“.

Sekdamas Eriko Weinerio atradimų keliu, skaitytojas aplankys dešimt šalių, išsibarsčiusių įvairiuose pasaulio kampeliuose: Nyderlandai, Šveicarija, Islandija, Kataras, Butanas, tai tik kelios jų. Nepaprastai vaizdinga kalba, smagiai perteikiama momentinė kiekvienos šalies patirtis tekstui suteikia gyvastingumo, o iki smulkmenų aprašomos aplinkos detalės, šalies gyventojų emocijos, klimatas, kultūriniai panašumai ir skirtumai, tikėtina, sukels įspūdį, lyg būtum nuolat rašytoją lydintis stebėtojas: „Islandų kaprizai dėl maisto išvaizdos visiškai nesusiję su jo skoniu. Kaip kitaip paaiškinti, kad jie laiko delikatesais súrsaðir hrútspungar (avino sėklides) arba harkarl (pūdytą ryklieną)? Pastaroji neva stiprinanti vyriškumą ir gerinanti žarnyno veiklą. Poetas Vistanas Hju Odenas (W. H. Auden), ketvirtame dešimtmetyje viešėdamas Islandijoje, paragavo harkarl. Savo įspūdį jis išrėžė be užuolankų: „Skonis panašesnis į batų tepalą nei į ką nors kita, – rašė jis. O dėl kvapo ją valgyti reikėjo lauke.“ Ne pats geriausias Zagat įvertinimas. Bet mane pagavo smalsumas: nejaugi išties gali būti taip blogai? Be to, esu reporteris ir jaučiu tam tikrą atsakomybę. Jeigu maistas yra tautos sielos veidrodis, tai privalau pažvelgti į jį, kad ir kaip bjauru būtų. <...> Kurį laiką bimbinėjęs užtinku harkarl. Atrodo visai nekaltai. Žaidimo kauliukų didumo pilkos mėsos gabalėliai. Už prekystalio stovinti moteris atšiauri, raumeninga, panaši į tokią, kuri pati būtų galėjusi nudėti tą ryklį plikomis rankomis. Nedrąsiai prisiartinu ir paprašau gabalėlio. Vienu mikliu judesiu ji pasmeigia jį dantų krapštuku ir be menkiausios šypsenos veide ištiesia man. Giliai įkvepiu ir nuryju. Akimirksniu galvoje ima suktis vienintelė mintis: Odenas buvo teisus. Tiesa, niekada nesu ragavęs batų tepalo, bet galiu įsivaizduoti, kad jo skonis panašus. Harkarl nenatūraliai rūgštokas. Blogiausia – tas ilgai išliekantis poskonis. Įsitaisęs kažkur prie gomurio jis atkakliai ten laikosi, nors bandžiau nuskalauti begale stiklinių vandens, maišeliu skrudintų kaštainių su medumi, visu vežimu gaudos sūrio ir dviem buteliais alaus.“

Erikas Weineris – skoningo humoro meistras. „Laimės geografijoje“ taikliai keldamas klausimus ir derindamas juos su egzistencinėmis, filosofinėmis įžvalgomis, skaitytoją įtraukia į šmaikščias situacijas. Kiekvienoje šalyje rašytojas kalbina bent po vieną vietos gyventoją, iš kurio siekia išgauti slaptąjį šalies laimės (arba jos nebuvimo) ingredientą: „Oficialiai įkėliau koją į Moldovą, nelaimingiausią pasaulio valstybę. Jaučiu keistą pakylėjimą, tarsi būčiau seras Edmundas Hilaris (Edmund Hillary), kopiantis į Everestą. <...> Minioje ieškau Natašos. Ji turėtų mane pasitikti ir nuvežti tiesiai į savo senelės butą. Ten aš gyvensiu. Viešbučiai yra puikus išradimas, tačiau ne pats geriausias langas į tautos sielą. Tiesą pasakius, kaip parodė mano viešnagė Katare, jie sukurti turint visai priešingą tikslą – išlaikyti šalį, kurioje svečiuojiesi, patogioje nuošalėje. Ne, jeigu jau ketinu nerti į Moldovos kančių gelmes, turiu įsitaisyti kuo arčiau ir asmeniškiau. Privalau gyventi su tikru gyvu moldavu. Internete susiradau moterį vardu Mariša, svetainėje Marisha.net ji teikia kaip tik tokias paslaugas. Keliautojus kaip aš ji supažindina su tokiais moldavais kaip Nataša, kuriems trūksta pinigų (jų trūksta turbūt visiems čionykščiams gyventojams) ir kurie mielai išnuomoja laisvą kambarį už kelis šiugždančius Amerikos dolerius. <...> Tik kurgi Nataša? Ji turėjo būti čia ir laikyti plakatą su mano vardu. Dar kartą peržvelgiu minią. Nieko. Galiausiai, prie manęs pribėga jauna mergina, jai ne daugiau, kaip devyniolika, su sulamdytu kartono lakštu rankoje. <...> „Ar tiesa – klausiu aš Natašos, – kad žmonės čia labai nelaimingi?“ „Taip, tiesa“, – visai nebloga anglų kalba man atsako Nataša. „Kodėl?“ „Neturime pinigų pragyvenimui“, – sako ji, tarsi tai viską paaiškintų ir aš jau galėčiau keliauti namo. Juokinga, mąstau, neseniai buvau šalyje, kurios gyventojai pragyvenimui pinigų turi per daug. Galbūt Moldova su Kataru galėtų sudaryti kokią sąjungą. <...>. Rusų tautybės Liuba į Moldovą atvyko prieš daug dešimtmečių ir buvo viena iš milijono po visą Sovietų Sąjungą pasklidusių jos tautiečių, pasiryžusių dalintis gera rusiška nuotaika. Gyveno puikiai. Bet griuvo Berlyno siena, sužlugo Sovietų Sąjunga, o kartu ir Liubos gyvenimas. Dabar jai tenka taupyti maistui ir nuomoti laisvą kambarį kažkokiam neurotiškam amerikiečiui, atliekančiam kvailą laimės tyrimą. Istorijos ratai kartais būna negailestingi“.

Knygą „Laimės geografija“ verta perskaityti norintiems ne tik iki soties pasijuokti, bet ir bandantiems rasti atsakymą į klausimą – „Kas yra laimė?“ Erikas Weineris pasidalins ne vienu jos receptu, nukels į kaleidoskopišką antropologinę diskusiją, pabers smagių ir negirdėtų detalių apie dešimt šalių. Galiausiai – pabandys pateikti savąjį atsakymą apie laimės pagrindą.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką:

Sėdžiu kavinėje, kuri pavadinta Cultura. Tai viena iš nedaugelio tarptautinių užkandinių, eklektiškai įrengta vieta, kurioje humusą patiekia padavėjai ispanai. Tokį tarptautinį vaizdelį patvirtina prieš mane sėdintis jaunuolis – amerikietis Džeredas Bibleris. (Jared Bibler). Pastaruosius dvejus metus jis gyvena Islandijoje.

Džeredas tiesiog švyti – kitaip nepasakyti, o nuo lūpų jam nė akimirkai nedingsta šypsena. Atrodo erzinamai laimingas. „Pasakykite, Džeredai, – einu tiesiai prie reikalo, – ką po galais, jūs veikiate Islandijoje?“

Džeredas sukikena, jo šypsena tampa tiesiog češyriška. „Kartais gyvenimas kur nors tave nubloškia“, – paslaptingai sako jis. Kad iki galo perprastum Džeredo Biblerio mįslę, turi šį tą išmanyti apie tarptautinę aviaciją. Taip jau nutiko, kad Islandija yra po pačiu Šiaurės Atlanto oro kondicionieriumi. O tai reiškia, kad iš Niujorko, tarkime, į Londoną keliaujantys žmonės skrenda tiesiai virš Islandijos, kaip iš Niujorko į Los Andželą skrendama virš Kanzaso. Kitaip sakant, Islandija yra šalis, per kurią perskrendama.

Spėju, kad Islandų, visai kaip ir kanzasiečių, nežavėjo mintis, kad kažkas spokso į juos iš trisdešimt penkių tūkstančių pėdų aukščio. Prieš kelerius metus vienas iš Icelandair, vietos oro linijų, vadovų sugalvojo puikų dalyką. Trumpai sustoti. Tarkime, jūs skrendate iš Niujorko į Londoną. Islandai leidžia jums sustoti Reikjavike be jokių papildomų mokesčių. Planas išdegė ir pritraukė daugiausia tuos, kurie keliauja trumpai ir turi kelias laisvas dienas.

<...> Gerai, mąstau aš, visiems mums kartais užeina noras susikrauti daiktus ir persikelti kur nors tolybėn. Tik toje vietoje turėtų būti koks nors balto smėlio paplūdimys ar bent jau šviesti saulė. Kam rinktis Islandiją?

„Man tiesiog čia labai patinka.“

„O kas jums taip patinka?“

Giliai atsikvėpęs Džeredas su neslopstančia aistra ima dėstyti, kas jam Islandijoje patinka. Vos spėju užsirašinėti.

Jam patinka iš po žemių it geoterminis auksas trykštantis karštas vanduo. Jam patinka, kad žmonės be jokios ypatingos progos pasikviečia tave kavos ir valandų valandas gali kalbėtis apie visai nesvarbius dalykus. Jam patinka, kad islandai savo šalį meiliai vadina „Lediniu kubu“. Jam patinka, kad nė piršto nepajudinęs jis jau pažįsta tris parlamentarus. Jam patinka, kaip šaltą žiemos dieną sniegas traška po kojomis tarsi dieviškas polistirenas. Jam patinka pagrindinėje parduotuvių gatvėje gruodžio mėnesį giedantis choras, kai stiprūs ir toli sklindantys choristų balsai veja lauk naktį. Jam patinka, kad penkiamečiai kuo ramiausiai gali patys vieni traukti į mokyklą priešaušrio tamsoje. Jam patinka tas stebuklingas, nežemiškas jausmas, kai matai per pūgą vėją sukant verpetus. Jam patinka, kad automobiliui įstrigus sniege kas nors būtinai sustos padėti. Jam patinka, kad lėktuvui leidžiantis tarptautiniame Keblaviko oro uoste islandai ploja vien todėl, kad džiaugiasi sugrįžę namo. Jam patinka, kad islandai moka būti be galo išdidūs, o drauge nė kiek nearogantiški. Be to, jis mėgsta – taip, ne toleruoja, o tikrai mėgsta – tamsą. O užvis labiausiai Džeredui patinka, kad islandai nespraudžia žmonių į dėžes arba bent jau leidžia laisvai judėti iš vienos dėžės į kitą. Padirbėjęs metus programinę įrangą kuriančioje įmonėje, jis perėjo į banką – Jungtinėse Valstijose toks žingsnis būtų neįmanomas.

Eric Weiner, „Laimės geografija“, iš anglų kalbos vertė Ema Bernotaitė, leidykla VAGA, 2021.

 

Remiamas turinys



REDAKCIJA REKOMENDUOJA