Angle down Atgal

Emocinis intelektas – silpnoji mūsų vaikų vieta

„Nesutikau nė vieno vaiko, kuris nenorėtų turėti augintinio“, – sako Šiaulių pedagoginės psichologinės tarnybos psichologė Inga Maslauskienė. Tiesa, neretai tokiam norui koją pakiša tėvai. Be reikalo: mylimas augintinis gali lavinti vaiko emocinį intelektą, nulemsiantį gyvenimo kokybę suaugusiųjų pasaulyje.

Užkoduota sėkmė

Emocinis intelektas – šiuo metu plačiai aptarinėjama tema. „Žinios, kurias įgyjame mokykloje, universitete, ne visuomet lemia mūsų gyvenimo sėkmę. Jeigu žmogus, pabaigęs keletą universitetų, būdamas labai gabus ir geras savo srities specialistas, negali atpažinti, kokia nuotaika lydi jo kolegas, klientus, jis, siekdamas karjeros, greičiausiai neišpildys viso savo potencialo. Bendraujant su kitais, reikia ne tik girdėti, ką jie sako, bet ir skaityti tarp eilučių: su kokia emocija ištariami žodžiai, kas po ta emocija slepiasi“, – aiškina I. Maslauskienė.

Žmonės, pasižymintys aukštu emociniu intelektu, geba suvokti aplinkinių emocijas. Paprastai jie yra puikūs darbuotojai ir ypač vadovai, nes nebijo prisiimti atsakomybės už savo veiksmus, suvokia, kaip jaučiasi jų komandos nariai, geriau sprendžia konfliktines situacijas. Tokiems žmonėms būdinga gera psichinė sveikata, vidinė tvirtybė, juos rečiau kamuoja depresija, nuotaikų sutrikimai, polinkis į priklausomybes.

Emocinio intelekto stokojančių žmonių apibūdinimas priešingas. Anot psichologės, tokie žmonės sunkiai valdo savo emocijas, tad juos lengva išprovokuoti. „Jie dažnai jaučia nerimą, baimę, pyktį ir kitas neigiamas emocijas, nes nežino, kaip su jomis tvarkytis – emocijos vis grįžta ir grįžta. Su tokiais žmonėmis sudėtinga bendrauti, jie yra visomis prasmėmis silpnesni, o jų gyvenimo kokybė – ne tokia aukšta, kokios norėtųsi“, – sako
I. Maslauskienė.

Suprasti kitą

Žmogus kasdien susiduria su įvairiomis emocijomis. Garsus amerikiečių psichologas Paulas Ekmanas išskyrė pagrindines: baimė, pyktis, liūdesys, džiaugsmas, nuostaba, pasišlykštėjimas ir panieka.

Svarbu tai, kad į tokią pačią situaciją žmonės reaguoja skirtingai. Pavyzdžiui, vieni, stovėdami ant scenos, jaus džiaugsmą, kiti – baimę. „Tik gimus vaikui, jo reakcijos ir emocijos yra labai impulsyvios – nėra jokios savikontrolės. Jeigu leistume vaikui taip augti, vėliau jis keltų labai daug rūpesčių“, – pastebi
I. Maslauskienė.

Psichologė pasakoja, kad emocinį intelektą sudaro keturios sritys. Pirmoji – ar žmogus supranta, kokią emociją jis šiuo metu jaučia. Antroji – kaip jis išreiškia savo emociją. Tarkime, jeigu džiaugiasi, apkabina šalimais esantįjį, jeigu pyksta, trinkteli kumščiu į stalą. Trečioji – ar žmogus supranta, kaip jaučiasi kitas. Ketvirtoji – kaip jis elgiasi su informacija apie kito žmogaus savijautą.

„Trečioji sritis labai svarbi vaikams, turintiems elgesio sunkumų. Kai klausiu vaiko, ar jis mano, jog jo bendraklasiui patinka būti trukdomam, kalbinamam vidury pamokos, vaikas susimąsto. Specialistai dažnai kalba, kad šiuolaikiniai vaikai labai domisi išmaniosiomis technologijomis, puikiai jose gaudosi, bet, susidūrę su kokiu nors emociniu iššūkiu, sutrinka ir elgiasi visai ne taip, kaip reikėtų. Suaugusieji tuomet stebisi: toks protingas vaikas, o šitaip pasielgė... Emocinis intelektas – silpnoji mūsų vaikų vieta“, – sako I. Maslauskienė.

Gyvūnas į pagalbą

Emocinio intelekto ugdymas – visą gyvenimą trunkantis procesas. Geriausia, kai jis prasideda nuo mažų dienų, nes kuo vyresnis žmogus, tuo sudėtingiau lavinti emocinį intelektą.

„Tam yra įvairių priemonių ir būdų. Puiku, jei šalia vaiko yra suaugusių žmonių, kurie pasižymi aukštu emociniu intelektu. Jie gali pasikalbėti su vaiku, drauge paanalizuoti jo veiksmus. Jeigu tokių žmonių vaiko aplinkoje nėra, į pagalbą gali ateiti gyvūnas. Savo darbe esu pastebėjusi: net ir labai nedrąsius, uždarus vaikus visuomet galima prakalbinti, klausiant apie gyvūnus“, – patirtimi dalijasi psichologė.

Moksliniais tyrimais įrodyta, kad augintiniai gali sumažinti depresijos riziką, nerimą, emocinę įtampą, jie padeda kurti ir gerinti santykius su aplinkiniais. Būtent dėl to gyvūnai neretai pasitelkiami įvairiuose terapiniuose užsiėmimuose.

„Žinome, kad žaisti su augintiniu per prievartą nepavyks. Jeigu vaikas nori prieiti prie gyvūno, turi stebėti jį, išmokti suprasti jo reakcijas. Vėliau tas mokėjimas persikelia į kitą lygį – į bendravimą su žmonėmis. Jeigu gyvūnas bėga nuo vaiko, tai gali būti tam tikras vaiko elgesio sutrikimo rodiklis“, – sako I. Maslauskienė.

Psichologė priduria, kad augintinio vaidmuo svarbus, ugdant pasitikėjimą savimi. „Pastabos mokykloje arba nedraugiški bendraklasiai neatrodo tokie baisūs, kai vaikas žino, kad namuose jo laukia augintinis, kuris priims besąlygiškai. Vaikas taip pat žino, kad geba pats pasirūpinti augintiniu, dėl to jaučiasi tvirtesnis, auga jo savivertė“, – pasakoja I. Maslauskienė.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite