Daugiau kaip pusė emigrantų dar nėra apsisprendę

„Dažnai girdime ar skaitome, kad nuo skurdo bėgančių lietuvių elgesys jau tampa panašus į evakuaciją. Matydami tuštėjančius miestus, nykstančius kaimus ir augantį išvykstančių šeimų susidomėjimą galimybe vaikams mokytis mūsų mokykloje nuotoliniu būdu, nutarėme ir mes išsiaiškinti, su kokiomis mintimis lietuviai palieka savo gimtąjį kraštą“, – sako Šiaulių „Sandoros“ progimnazijos direktorius Kęstutis Šaltis. Pašnekovas neslepia, kad skaitant gautus emigrantų atsakymus pastebimos dvejopos nuotaikos.

Viena vertus, lietuviai tėvynę palieka nepavykus joje susikurti kokybiškų gyvenimo sąlygų. Tokias nuotaikas pagrindžia ir Lietuvos statistikos departamento duomenys. Vien pernai iš Lietuvos emigravo per 50 tūkst., o per visą šalies nepriklausomybės laikotarpį – daugiau kaip 900 tūkst., arba beveik ketvirtadalis gyventojų.

Kita vertus, progimnazijos atlikto tyrimo rezultatai rodo, kad iš kelių šimtų atsakiusiųjų į anketos klausimus kiek daugiau nei 33 proc. respondentų teigia ketinantys grįžti gyventi į Lietuvą. Ir nors beveik 12 proc. sako jau tvirtai apsisprendę likti gyventi toje šalyje, kurioje dabar gyvena, likusi dalis, t. y. beveik 55 proc. apklausos dalyvių, dar neapsisprendė, ar grįš į tėvynę.

Grįžti paskatintų ne tik didesni atlyginimai

Išvykti iš šalies lietuvius labiausiai verčia problemos ieškant darbo, maži, oraus gyvenimo negalintys užtikrinti atlyginimai. Gana nemaža dalis respondentų viena svarbiausių emigranto kelio pasirinkimo priežasčių įvardija ir, jų teigimu, neprotingus mūsų Vyriausybės, savivaldybių sprendimus, šalyje vyraujančią korupciją, tautiečių nepakantumą vienas kitam. Beveik 20 proc. tyrime dalyvavusiųjų pažymi, kad iš Lietuvos išvyko todėl, kad čia nebeliko artimųjų, draugų – visi emigravo jau anksčiau.

Kas padėtų tiems 55 proc. dar neapsisprendusių lietuvių vėl grįžti gyventi į Lietuvą? Daugiau kaip 80 proc. emigrantų neabejoja: pagerėjusi šalies ekonominė situacija, geresnis darbo užmokestis ir stabilios šeimos pajamos. Beveik 5 proc. emigrantų sako, grįžtų, jei daugiau pasitikėjimo keltų Lietuvos švietimo sistema, būtų mažiau pertvarkų. 6 proc. apklaustųjų pakeistų požiūrį į savo valstybę, jei matytų kokių nors teigiamų postūmių pertvarkant šalies politinę sistemą.

„Mažiau prievartos ir baudų piliečiams, daugiau pagarbos žmogui. Žmonės turėtų jausti, kad ir nuo jų priklauso valdžios sprendimai. Pavyzdžiui, nepaisant to, kad didžioji dalis švietimo bendruomenės yra prieš mokslo metų ilginimą, vis tiek ketinama tai daryti. Manau, kad taip neturėtų būti“, – rašoma viename šeimos, pirmus metus gyvenančios Airijoje, atsakyme.

Dar piktesnį komentarą suraito daugiau kaip penkerius metus Jungtinėje Karalystėje gyvenanti kita Šiaulių „Sandoros“ progimnazijos mokinio mama. Emigrantės teigimu, kad ir kokia brangi, mylima būtų Lietuva, šį taurų jausmą temdo įsisenėjusios problemos.

„Mokesčių sistema glumina, nes dirbantiesiems tikrai nėra tikslo išlaikyti tiek daug valstybės tarnautojų, kurie dirba persekiotojų ir plėšikų darbą. Šiais laikais yra kompiuteriai, internetas... Bet, matyt, Lietuvoj apsimetama, kad visa tai neegzistuoja. Atmosfera kraupi ir visa tai tvyro tiesiog ore. Grįžtame aplankyti artimųjų ir nebegaliu net įkvėpti, norisi kuo greičiau pabėgti... Laisvę ir žmogišką pagarbą, ramybę ir pilnatvę, saugumą radau svetur. Tad štai ir atsakymas, kas nulemtų apsisprendimą grįžti gyventi į Lietuvą, – reikia keisti visą sistemą“, – rašoma atsakyme.

Kas gali pakeisti lietuviškas vasaras, cepelinus ir bendravimą su artimaisiais?

Džiugiau nuteikia atsakymai į klausimą, ar emigrantai seka įvykius, naujienas Lietuvoje. Tik 2 proc. teigė, kad jiems visiškai nebeįdomu, kas darosi jų gimtinėje. 83 proc. pažymėjo, kad nuolatos skaito Lietuvos spaudą, įvairiais jiems įmanomais būdais seka šalies naujienas. 15 proc. tvirtino, kad kartais pasidomi svarbiausiomis gimtinės aktualijomis.

„Žinoma, šį rodiklį reiktų vertinti gana atsargiai, nes tyrime dalyvavo emigrantai, kurių vaikai mokosi pas mus nuotoliniu būdu. Kitaip tariant, jų ryšiai su gimtuoju kraštu dar nėra nutrūkę. Vaikai, gyvendami JAV, Rusijoje, Kinijoje ar net Australijoje, yra lietuviškos mokyklos bendruomenės dalis. Tai greičiausiai įpareigoja ir tėvelius reguliariai pasidomėti, koks bendras visos mūsų šalies kontekstas“, – sako K. Šaltis.

Tai, kad daugiausiai dėl ekonominių priežasčių pasirinkę emigranto duoną svetur gana gerai uždirbantys lietuviai nepraranda sentimentų gimtajam kraštui, rodo ir kiti duomenys. Savo pramogoms, pomėgiams per mėnesį kiek daugiau kaip
7 proc. respondentų gali skirti per 1 000 Eur. Daugiausiai, t. y. šiek tiek daugiau kaip 23 proc. apklausos dalyvių, savo pramogoms gali skirti iki 500 Eur per mėnesį. Atsižvelgiant į tai, kad nemaža dalis žmonių, gyvenančių ir dirbančių Lietuvoje, tokių atlyginimų iš viso negauna, atrodytų, kad emigrantai turėtų būti viskuo patenkinti.

„Apibendrinę rezultatus pastebėjome, kad didžioji dalis apklausos dalyvių teigia, jog jiems labiausiai trūksta artimųjų, Lietuvos gamtos, bendravimo gimtąja kalba. Jei atrodo, kad už pinigus galima nusipirkti viską, dažnas emigrantas prisipažįsta, kad trūksta lietuviškų cepelinų, ramybės nuo rasistinių išpuolių, lietuviškos varškės ir kefyro ar lietuviškos vasaros, kurią mes, gyvenantys Lietuvoje, neretai keiksnojame dėl lietingų orų“, – juokiasi K. Šaltis.

Mokykla be sienų namo grąžina ir emigrantus veteranus

Analizuodamas kolegų atlikto socialinio tyrimo duomenis, pašnekovas atkreipia dėmesį, kad net penktadalis visų apklausoje dalyvavusių emigrantų iš Lietuvos yra išvykę prieš daugiau nei 10 metų. Kiek jų dar grįš į Lietuvą? K. Šaltis turi savo versiją.

„Jei net po 10-ies metų emigrantų vaikai nuotoliniu būdu mokosi progimnazijoje, greičiausiai šeima dar planuoja grįžti į Lietuvą, čia mato savo vaikų ateitį. Ilgametė praktika rodo, kad didžioji dalis mūsų nuotolinių mokinių yra tie, kurie su šeima trumpam išvyksta į užsienį, kuriems dėl kalbos barjero sunku pritapti užsienio mokykloje. Žinoma, būna ir taip, kad tėvai nusprendžia leisti savo atžalą į lietuvišką mokyklą, kad bent nuotoliniu būdu būtų išsaugomas lietuviškumas“, – pastebi direktorius.