Mieste gyventi nenorėtų

Pavadinta kaimiete, E. Liutkienė nė kiek neįsižeistų – sako užaugusi Vismantėlių kaimo vienkiemyje, iš kurio tik medis belikęs. Vėliau su tėvais persikraustė į Eimučius, o po daugelio metų tapo kaimelio bendruomenės pirmininke.

Eimučiuose – vos šimtas gyventojų, kurių nuolatos mažėja, nes jaunimas iš kaimo išvažiuoja ir nebegrįžta. Nepaisant to, Elenai norisi, kad kaimelis žinotų savo vardą: pirmininkės iniciatyva neseniai buvo išdrožta medinė iškaba su užrašu „Eimučių bendruomenė“.

Taip pat norisi, kad išgaruotų su kaimu susiję stereotipai – pavyzdžiui, kad čia nieko nevyksta. Eimučių bendruomenė organizuoja koncertus, šventes, per
šv. Onines kepa tradicinį kugelį, o pavasarinės talkos metu vieną kaimo obelį papuošia šimtais kaklaraiščių. Nenuriša jų iki pat žydėjimo. „Lietuvos rekordo nepasiekėme – yra, kas kaklaraiščių turi daugiau už mus. Bet Šiaulių apskrityje tikrai esame pirmieji“, – šypsosi Elena.

Teko E. Liutkienei ir Šiauliuose pagyventi, tačiau miestietės statusas pašnekovės nevilioja: „Mieste išėjai į gatvę, ant asfalto, o kaime – į erdvę, į gamtą. Jauti žolę rasotą, jauti vėją – šiaurės ar pietų. Randi uogą, vaistažolę, kankorėžį, kuris ir dekoracija graži, ir pėdų masažui tinka – tereikia į dėžutę priberti kankorėžių ir pavaikščioti. Aišku, yra tokių, kuriems nereikia nei uogų, nei vaistažolių – nieko nereikia.“

Pirtyje stengiasi nelikti skolinga

O štai Elenai visko reikia – aktyvi buvo jau vaikystėje. Anuomet svajojo apie cirko artistės karjerą, tačiau svajonėms išsipildyti nebuvo lemta. „Esu 1970-ųjų
gimimo. Tais laikais viskas buvo Rusijoje. Cirkas – taip pat. Patekti neturėjau galimybės, bet gimnastika, akrobatika man visada rūpėjo“, – sako E. Liutkienė, kuri ir dabar be didelių pastangų gali atsistoti ant galvos.

Vaikystėje susiformavo ir dar vienas įprotis – pirtis. „Mano tėtis kolūkyje kūreno valdišką pirtį. Kaip dabar prisimenu, kad šeštadienį eidavo vyrai, o sekmadienį, kai pirtis truputį pravėsdavo, kai išeidavo garas – moterys. Aš eidavau su mama“, – sako
E. Liutkienė.

Lietuvos pirties karalių asociacijai priklausanti Elena vyrams nebenusileidžia – pirtyje, anot jos, visi lygūs, be to, stengiasi nelikti skolingi. „Jeigu tave išperia, o tu nieko neperi – negerai. Turi du–tris žmones išperti – tuomet kūne įsivyraus harmonija“, – paaiškina.

Jaunamartės detektyvas

Privačioje pirtyje Šiauliuose vieną kartą per savaitę besikaitinanti Elena kūną atsivėsina ne po dušu, o natūraliame vandens telkinyje. Sakoma, kad tris kartus per metus jis būna stebuklingas: ypatingų galių vanduo įgauna naktį iš sausio 18-osios į 19-ąją, iš vasario 14-osios į 15-ąją ir iš birželio 24-osios į 25-ąją.

„Ar tikrai tas vanduo stebuklingas, nežinau. Bet aš tikiu, o tikėjimas... Turiu dvi tetas iš tėčio ir mamos pusės. Abi panašaus amžiaus, abi pragyvenusios tą patį sunkų laikmetį. Kartą pririnkau joms vaistažolių – paprasčiausių liepžiedžių – ir nuvežiau. Viena teta sako: „Kaip gerai, kokia sveika būsiu, kokia laiminga, kad vaistų nebereikės.“ Kita: „Dabar tu, pamanyk, arbatą virk. Makt vaistą išgėrei ir sveika...“ – pasakoja Elena.

Sveikuoliškas gyvenimo būdas E. Liutkienei atnešė ne tik gerą savijautą, bet ir meilę. Išleidusi vienturtę dukrą gyventi į Londoną, nutraukusi nesėkmingus santykius, Elena likti viena nebijojo – veiklos ir bičiulių užteko. Bet likimas iškrėtė pokštą.

„Pirtyje susipažinau su vyriškiu, kartu važiuodavome į Svilės šaltinį parsivežti vandens. Taip ir susikukavome, kažkokia chemija įvyko. Praėjus lygiai trejiems metams po mūsų pažinties, lapkričio 24 d. susirašėme“, – šypsosi Elena.

Įsimintiną dieną ji puošėsi ne balta suknele, o tautiniais rūbais. „Kaimynai manė, kad išvažiavau į koncertą – dainuoju folkloriniame ansamblyje. Vėliau suprato, kad kažkas ne taip, skambino į rajono Civilinės metrikacijos skyrių paklausti, ar pirmininkė kartais neištekėjo. Bet kad mes ne rajono, o miesto skyriuje buvome įforminti“, – juokiasi Elena.

Iš batų teko pilti kraują

Žmonių smalsumas E. Liutkienės nepiktina. „Būna, kad ir į gimdymo namus paskambina. Kaime juk viskas kaip ant delno“, – sako.

Su sutuoktiniu ji ne tik mėgaujasi pirtimi, kvėpuoja tyru kaimo oru, bet ir žygiuoja. „Pirmasis mano žygis vyko prieš šešerius metus. Iš Kleboniškių ėjome į Burbiškio dvarą – buvo tarsi ekskursija. Tada sutikau vieną moteriškę, kuri man pasakė: „Pražygiavai, gavai virusą – sustoti nebegalėsi.“ Buvo teisi“, – sako Elena.

Jai teko klampoti pelkėmis ir pilti iš batų kraują, bet, išdžiūvusi ir išsigydžiusi žaizdas, E. Liutkienė ir vėl galvodavo apie naują iššūkį. Kol kas ilgiausias nužygiuotas Elenos atstumas – 64 kilometrai Jonavos r.

Pasiteiravus, ar laiminga, gyvendama taip, kaip gyvena, Elena linksi galva: „Man atrodo, kad nemoka žmonės džiaugtis mažais dalykais. Juk tiek nedaug iki tos laimės reikia. Štai vakar: važiuoju į darbą, kelias snieguotas, medžiai apšerkšniję, o tolumoje trys stirnos baltais užpakaliukais laksto. Kaip gražu... Mieste to nepamatysi.“