Modelis. Progų būti aprengtam įvairiais apdarais netrūksta Editos Giedraitytės kaimynės augintiniui vipetui Marko. Per pusmetį, kai Edita ėmė kurti rūbus šunims, Marko jau tapo jos nuolatiniu modeliu. (Aud­ro­nio Rut­kaus­ko nuo­tr.)
Angle down Atgal

Editos verslas: vienodai puošia keturkojus ir jų šeimininkus

„Labiausiai paskatino dukros pasakymas: „Mama, man jau atsibodo tie tavo megzti rūbai!“ Tada supratau, kad galiu megzti ir kitiems“, – juokiasi šiaulietė Edita Giedraitytė. Pavertusios savo hobį verslu moters namų spintoje ir lentynose dabar pilna pačių įvairiausių mielų apdarų augintiniams: nuo kepuryčių iki vilnonių megztukų. Beje, kad keturkojų šeimininkai taip pat būtų pasipuošę, vienodus megztinius Edita numezga ir jiems. Lemtingu žingsniu verslo link tapo Šiaulių savivaldybės verslo projektų konkursas, kuriam pateikė šią idėją.

Susidraugavo su kaimynų šunimi

Jaukiuose moters namuose karaliauja ilgaplaukė balto kailio katė. „Būtų jai drabužių seniai primegzta, bet kad su tokiu kailiu nereikia“, – šypsosi pašnekovė, kuri netrukus ims kurti rūbus ne tik šunims, bet ir trumpaplaukėms katėms.

Užtat progų būti aprengtam įvairiais apdarais netrūksta jos kaimynės augintiniui vipetui Marko. Per pusmetį, kai Edita ėmė kurti rūbus šunims, Marko jau tapo jos nuolatiniu modeliu. „Žinojau, kad megzti reikia trumpaplaukiams šunims. Viena mergina, daranti pavadėlius, užsiminė, kad nėra megztinių dideliems keturkojams, ir pasiūlė megzti jiems. Kadangi kaimynų šuo didelis, pradėjome draugauti“, – apie jo „įdarbinimą“ pasakoja pašnekovė.

Marko taip pat mėgaujasi draugyste: priprato prie Editos, mielai leidžiasi rengiamas šiltais megztukais. „Šis šuo man tapo kaip savas. Labai nustebau, kai po ilgesnės pertraukos mane pamatęs, lifte atsistojo ant dviejų letenų, kitas uždėjo man ant pečių ir lyžtelėjo veidą… Iš pradžių išsigandau, galvojau, kas čia bus… O tai, pasirodo, džiaugsmas“, – šypsosi ji.

Netikėtas verslas. Lemtingu žingsniu pradėti megzti vienodus rūbus keturkojams ir jų šeimininkams tapo Šiaulių savivaldybės verslo projektų konkursas, kuriam Edita pateikė savo idėją. „Nežinau, ar be jo būčiau ryžusis“, – sako moteris.
Netikėtas verslas. Lemtingu žingsniu pradėti megzti vienodus rūbus keturkojams ir jų šeimininkams tapo Šiaulių savivaldybės verslo projektų konkursas, kuriam Edita pateikė savo idėją. „Nežinau, ar be jo būčiau ryžusis“, – sako moteris.

Augintinius ir šeimininkus rengia vienodai

Virbalus į rankas Edita paimdavo jau nuo vaikystės, mamos megztais drabužiais puošėsi jos dukra, tačiau mezgimas visada tebuvo laisvalaikis. Kol neatsitiko taip, kad, pardavus verslą, teko ieškotis darbo ir apsispręsti, ką daryti toliau. „Kai tau daugiau nei 50 metų, labai sunku patekti į darbo rinką“, – teigia moteris.

Editai teko varstyti Užimtumo tarnybos duris. Koją kišo ir amžius, ir reikalavimai kalboms, ir įvairios kitos priežastys. „Esu daug metų dirbusi samdomą darbą, vadovaujamą taip pat, turėjau ir savo verslą, tad buvau paragavusi ir to, ir to. Net galvojau pakeisti gyvenamąją vietą“, – pasakoja pašnekovė.

Nors moteris anksčiau gyveno Vilniuje ir Šiaulius laikė tik trumpalaike stotele, „laikinumas“ užsitęsė iki 25 metų. Mokėsi net ŠPRC individualių lengvų drabužių siuvėjo-sukirpėjo specialybės, tačiau, kaip sako pati, jos „neužkabino“.

Galiausiai grįžo prie hobio, teliko sugalvoti, ką įdomaus galima sukurti. Žurnalų apie mezgimą jos namuose – krūvos, tačiau prieš 7 metus knygyne į rankas paėmė knygą, kurioje – mezginiai šunims. Knygą Edita nusipirko, bet mintis megzti rūbus šuniukams visai nedomino. O tada siūlų parduotuvėje išgirdo, kad brangius kašmyro siūlus perka būtent rankdarbiams, skirtiems keturkojams...

Tada moteris suprato, kad tai šiais laikais aktualu, o jei dar panašiai apsirengtų ir jų šeimininkai… „Pagalvojau, kad smagu: išeini vėlų rudenį su šunimi vienoda apranga – ar su šaliku, ar su kepure, ar su megztiniu…“ – sako mezgėja.

Lemtingu žingsniu tapo Šiaulių miesto savivaldybės verslo projektų konkursas, kuriam pateikė savo idėją. „Aš nežinau, ar be jo būčiau ryžusis. Turbūt ne. Tai ne tik finansinė parama, tai buvo spyris į užpakalį. Greitai užpildžiau paraišką ir surašiau, ką planuoju daryti“, – teigia Edita.

Augintiniai. Šiais laikais žmonėms nieko negaila savo švelniakailiams draugams, tad nieko keisto, kad susigundo galimybe papuošti savo augintinius.
Augintiniai. Šiais laikais žmonėms nieko negaila savo švelniakailiams draugams, tad nieko keisto, kad susigundo galimybe papuošti savo augintinius.

„Kol kas atrodo, kad ne dirbu, o žaidžiu“

Edita dabar tik džiaugiasi pasiryžusi įgyvendinti idėją ir dirbti individualiai. „Tikrai man darbas dabar yra kaip žaidimas. Žinokite, pirmą kartą gyvenime negalvoju apie pinigus. Visada būdavo, kad pasiskaičiuoji, susidarai verslo planą ir pan. Nežinau, kas man darosi, – gal bus labai gerai tuomet (juokiasi, – aut. past.), – bet aš pirmą kartą mėgaujuosi darbu. Tiek metų atidirbau, dirbdavau tai, ką reikia, o dabar norisi dirbti tai, ką nori pats“, – džiaugiasi Edita.

Šiais laikais žmonėms nieko negaila savo švelniakailiams draugams, tad nieko keisto, kad susigundo galimybe pasipuošti vienodai su augintiniais. Edita vieną po kito neša parodyti savo rankdarbius. Spalvotus, įvairių raštų, su burbuliukais ar gėlėmis – kas tik kyla mintyse, tą mėgina įgyvendinti. Pirmieji darbai, kaip mena ji, buvo ardomi po 4–5 kartus, kol pavyko. Dabar jau akis įgudusi, dydžiai žinomi ir laiko užtrunka gerokai mažiau nei prieš pusmetį. „Mano projekto esmė – megzti ne vien šunims ir katėms, bet ir žmonėms numegzti to paties modelio rūbus. Pavyzdžiui, turiu megztą suknelę mergaitei, moteriai ir šuniukui“, – sako ji.

„Mi­nė­Mi fo­tog­ra­fi­ja“ nuo­tr.
„Mi­nė­Mi fo­tog­ra­fi­ja“ nuo­tr.

Iššūkis – siūlai

Kaip vieną rimtų iššūkių įvardija siūlų paieškas. „Sunku susirasti siūlų. Atrodo, parduotuvės pilnos, bet jei eini į tarptautinę rankdarbių verslo platformą, turi turėti nuolat tiekiamų siūlų. Sintetinių arba siūlų su sintetika yra nemažai, bet užsieniečiai jų vengia, o natūralaus pluošto siūlų parduotuvėlės turi labai mažus kiekius. Ieškau visur ir niekur nerandu, nes natūralaus pluošto siūlų yra labai mažai“, – tikina Edita.

Pašnekovė nemažai užsakymų sulaukia iš amerikiečių. Intensyvesnis buvo šventinis laikotarpis. Tiesa, žiema į Lietuvą niekaip neranda kelio, tad ir Editos rankdarbių tautiečių augintiniams kol kas ne itin reikia. „Man labai patinka megzti, galvoti, ką dar naujo sukurti. Iš tikrųjų tai užtrunka net ilgiau, nei numegzti, nes turi sugalvoti modelį ir suaugusiajam ar vaikui, ir šuniui“, – patikina.

Kol kas jos kraityje – įvairūs apdarai vipetams ir jorkšyrams, bet sulaukia užsakymų ir kitokio dydžio šunims. Štai prieš šventes gavo prašymą iš šiltų siūlų numegzti rūbą paralyžiuotam augintiniui, kuriam gydytojai rekomendavo dengti stuburą. „Dabar jau numezgu greitai, o pirmieji bandymai buvo sunkūs“, – atvirauja pašnekovė.

„Mi­nė­Mi fo­tog­ra­fi­ja“ nuo­tr.
„Mi­nė­Mi fo­tog­ra­fi­ja“ nuo­tr.

Užsakymų yra, o gerų darbuotojų stinga

Jei ne ši žiema, lepinanti rudeniškais orais ir šiluma, moteris sako, kad niekaip nebūtų spėjusi įgyvendinti visų gautų užsakymų. Jei per dvi ar tris savaites reikia numegzti komplektą vyrui, vaikui ir šuniui, o laukia dar keli užsakymai? Kol kas ji mezga viena, tačiau padėjėjų žvalgosi.

Tiesa, ši užduotis yra netgi labai nelengva ir tampa dar vienu rimtu iššūkiu. Kita darbuotoja negali megzti taip, kai jai atrodo geriau ar gražiau, neturi to daryti nepasitarusi su Edita. Be abejo, ir užsakymą privalo atlikti laiku. Regis, visa tai pakankamai aišku, tačiau Edita dalijasi kitokia savo patirtimi.

„Jaunų mezgėjų kol kas neradau, yra vyresnio amžiaus moterų, kurioms nelabai pasakysi, kaip daryti. Jos juk žino geriau. Trūksta ir lankstumo. Numezga kitaip, nei užsakyta. Negaliu suvokti, kam elgtis kitaip, jei paaiškinau, kaip reikia megzti, kokiu raštu. Ir kaip kitą kartą aš galiu prašyti megzti?“ – stebisi Edita.

Mezgėjų ji ieškojo net ir klausinėdama siūlų parduotuvėse ar tiesiog užkalbindama gatvėje. Beje, taip ji ir surado kol kas vienintelę savo pagalbininkę.

„Sunku rasti mezgėjų… O dabar turiu vieną, kurią „pagavau“ visiškai atsitiktinai. Vaikščiojau lauke, pamačiau moterį su megztu šaliku, kepure, megztu paltu. Priėjau ir paklausiau, gal mezga pati. Ji nemezgė, bet žinojo, kas tuo užsiima, ir davė numerį. Taip ir radau“, – atvirauja verslininkė.

„Mi­nė­Mi fo­tog­ra­fi­ja“ nuo­tr.
„Mi­nė­Mi fo­tog­ra­fi­ja“ nuo­tr.
comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite